Arūnas Spraunius. Patikti

Karolio Bingelio nuotrauka

Tarpulaikio sumaištis kaip ir baigėsi, „nepersikrovusiems“ pats laikas „persikrauti“ ir grįžti prie permanentinės sumaišties palaimos kiekvieną gyvenimo akimirką. Siekdami pageidautino tęstinumo, prisiminkime žinią iš praėjusių metų pabaigos, kad po ypač viešai puoselėtų lūkesčių ponas Donaldas Trumpas patyrė satisfakciją dviejose nominacijose: žurnalo „Forbes“ įtakingiausių pasaulio žmonių reitinge užėmė antrą vietą, eilinį kartą pralošęs V. Putinui, užtat atsigriebė tapdamas 2016 metų žmogumi pagal žurnalo „Time“ versiją.

„Eilinis kartas“, nes rusų autoritaras „Forbes“ reitingo viršuje atsidūrė ke­t­virtą kartą pamečiui, ir tai veikiausiai reiškia lyderystės ir fantazijos „žanrų krizę“ jau globaliu mastu. Nevalingai ateina į galvą ištrauka iš „Time“ 1939-ųjų sausio numerio publikacijos: „Kai Adolfas Hit­leris be kraujo praliejimo nužemino Čekoslovakiją iki Vokietijos marionetės lygio, išsireikalavo esminės gynybinių sąjungų peržiūros Europoje ir gavo veikimo laisvę Rytų Europoje po nesikišimo garantijų iš Anglijos (paskui ir iš Prancūzijos) pusės, jis be abejonių tapo „1938 metų žmogumi“.“

Sunku pasakyti, kokią įtaką šiųmetės nominacijos turės planetai, o viešųjų ryšių požiūriu viskas be priekaištų. „Time“ laureatą renka žurnalistai, o ne politologai ar istorikai su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, kurių akivaizdžiausia yra pretendento kaip „news­makerio“ statusas. Milijardierius jį atitinka su kaupu, o ir Amerikos prezidento rinkimų reikšmė globaliam naujienų takeliui milžiniška – jei būtų išlošusi Hillary Clinton, „Time“ metų žmogumi išrinktų ją. Taigi koks skirtumas...

Globalus žinių takelis neprivalo turėti ką bendra su tuo, kaip susiklosčiusių reikalų padėtį regi „dauguma“. Pasak vienos paskutinių 2016-ųjų apklausų, 54 proc. amerikiečių laukia sausio 20-osios, kai ponas Trumpas oficialiai perims valdžią, kamuojami neapibrėžtumo ir net baimės. Palyginkime: 2008 m. išrinkus Baracką Obamą, 66 proc. Amerikos piliečių tryško optimizmu. Nieko asmeniška, tik dar vienas iš tik­rovę patikimai reprezentuojančių oksimoronų: koks skirtumas, pagal kokį algoritmą renkami vieni ar kiti herojai, ne juos „išsukusiųjų“ darbas sukti galvą dėl vėliau stojusių depresijų ar tikrų tragedijų, kokia ištiko rusų subombarduotą Alepą.

Pragmatiški žvilgsniai drausmingai ir tikrai ne iš inercijos krypsta tiksliai ten, kur reikia. „Brexit“ ir JAV prezidento regalijas padėjusi išlošti kompanija „Cambridge Analytica“ specializuojasi asmeninės rinkodaros srityje, intymiai (nieko asmeniška) rinkdama duomenis apie kiekvieną pagal to kiek­vieno paliktą skaitmeninį pėdsaką internete. Nebereikia klausimynų ar testų, sistema pajėgi ne tik pateikti psichologinį portretą, bet ir nurodyti seksualinę orientaciją, odos spalvą, žodžiu, išsamų paveikslą „tau nežinant“ pagal interneto užklausų, puslapių, socialinių tinklų peržiūrų istoriją. Tai tikslus vartotojo portretas, taigi jį „užklumpanti“ reklama, žavintis savimi feisbuke ar alsuojant į pornografinio puslapio siužetinę sagą, neatsitiktinė, ji pasivijo patį tikslingai ir išmaniai. Statistikos mokslo jau patvirtinta, jog užtenka dešimties „palankumo“ (like) paspaudimų, kad kompiuterinis algoritmas su jumis susipažintų geriau nei kolega darbe, o iš 230–240 like kompiuteris apie jus sužinos daugiau, nei žino sutuoktinis. Prekiaujama ištisais asmeninių duomenų paketais, tarkime, apie kokius 10 milijonų Floridos gyventojų.

Ir jokių šališkumų – galite užklausti mašinos, tarkime, ar gali ji ką nors prognozuoti štai šių duomenų pagrindu. Galiu, – maloniai atsakys mašina. O kaip tu tą padarysi? – neatlyšite jūs. Nepyk, tu nesuprasi, – taip pat maloniai, kantriai atrems mašina. Kompiuteriai sprendžia, ar suteikti žmogui kreditą, ar ne, Amerikos teismuose kompiuterinės sistemos priima sprendimus dėl priešlaikinio paleidimo iš kalėjimo. Tai realybė, ir tik lengvabūdis naiviai viliasi, kad ji „nusiramins“. Karas dėl privatumo, jei tokio apskritai būta, jau pralaimėtas.

Ar „laureatas“ Trumpas noriai bend­radarbiauja pildydamas savo skait­meninį pėdsaką? Be jokios abejonės – paguglinę milijardieriaus pavardę, gausite 366 milijonus nuorodų (tiek buvo per Kūčias). Paskui milijardierių entuziazmą demonstruojame visi – tarkime, ketvirtoje Norvegijos lygoje žaidžiančio futbolo klubo „Nordstrand“ treneris, kurio vaizdo kreipimąsi jutube, tikrą perfekcio­nizmo šedevrą, čia tinka pateikti beveik be kupiūrų: „Man reikia jūsų pagalbos, kad gaučiau garsenybių spermos (...) aš futbolo treneris iš Norvegijos šiaurės, dirbu jau 30 metų, esu treniravęs per 1000 futbolininkų, bet dauguma buvo iš tiesų prasti. Jie seni, kai kurie stambūs ir stori, aš pavargau, bet turiu idėją. Po 20 metų „Nordstrand“ bus geriausia komanda pasaulyje. Kaip? Mano futbolininkų merginos pastos nuo geriausių planetos žaidėjų. Man reikia pagalbos, galbūt kas pažįstate Zlataną (Ibrahimovičių? – A. S.), Ronaldą ar Gascoigne’ą? Prašau, pasidalykite šiuo kreipimusi, nes noriu su jais pasikalbėti. Aš daugiau nebegaliu kęsti.“ Tokie yra lūkesčiai Norvegijoje, iš pagarbos redaguoti labai nežymiai.

Jaukiai intymių precedentų netrūksta ir mūsų tėvynėje, nors oportunistai mėgina guostis, esą Lietuva vis dar atokokas užkampis. Like dėlioja sau ir poetai, širdį draskančios išpažintys prasiveržia feisbuke: „...žinote, gavau Kultūros ministerijos pinigus, nebėra kur dėtis, leisiu tą naują knygą...“, „...gavau Kultūros ministerijos premiją...“ ir t. t., ir pan. Ne tik Trumpo ir trenerio, kuris, prašydamas spermos, išsiliejo jutube, intymiai jaukiose reprezentacijose feisbuke tvyro nenumaldomas, begalinis noras solidarizuotis su savimi, patikti sau.

Bet ir dialektinis tai ryšys – aš neįtikėtinai geidžiu patikti kitiems / visiems kaip ir kiti / visi neįtikėtinai geidžia patikti kolektyviniam man. Gyvenimas kaip aistra dalyvauti pagal indiferentiškas „newsmakerių“ gaminimo taisykles, kurios, tiesą sakant, dėmesio geidžiančiuosius labai žmogiškai ir „sugauna“: „...nesuskaičiuosi / kiek myli tave...“, kol nepaaiškėja, kad „...vis tiek / myli tave / palmolive...“, ir neatsitokėjama konsumerizmo palaimoje.

Egzistencinės laikysenos versijų gali būti įvairių, taigi rinktis yra iš ko; tiesa, variantų skaičius ribotas. Šio teksto gamintojui artimiausią trumputėje esė pateikė puikusis Jorge Luisas Borgesas, čia tinka pacituoti pirmą ir paskutinį sakinius: „Žemėje yra gimęs vienas žmogus ir miręs vienas žmogus. (...) Ir tas žmogus visada buvo vienišas.“ Su naujausiais metais, ponios ir ponai!