Remigijaus Paulausko nuotrauka

 

„Manau, kad daugeliui mūsų tėvas turi daug bendro su Dievo figūra, nes dažnai jo fiziškai nėra šalia“, – ant MO muziejaus sienos rašo Ance Eikena instaliacijoje apie savo santykį su alkoholio problemų turinčiu (ar turėjusiu) tėvu. Instaliacijos erdvėje stengiausi būti kuo trumpiau, tik tiek, kiek užtruko perskaityti ir peržiūrėti tas kelias sienas. Žinojau – jeigu pabūčiau nors sekundę ilgiau, tikriausiai prireiktų prigult prie to ant žemės miegančio iš darbo grįžusio girto tėvo manekeno.

Kai pasakiau mamai, kad nutraukiu santykį su tėvu, išgirdau: „Bet jis juk tavo tėėėvas.“ Vėliau mano terapeutė klausė kažkaip taip: „O kodėl tėvas yra kaip Dievas?“ Ir tikrai – didžiausią neteisybės jausmą šioje situacijoje man visuomet kėlė faktas: jeigu prieš mane psichologiškai smurtautų koks draugas, nė per siūlo galą nesusijęs kraujo ryšiais, nusprendus nutraukti santykį turbūt nedaug kas sakytų: „Bet jis juk tavo draaaugas.“

2020 m. Cornellio universiteto profesorius Karlas Pillemeris atliko tyrimą, kuris parodė, kad daugiau nei kas ketvirtas amerikietis nebepalaiko santykių bent su vienu iš tėvų. Tai yra daugiau nei 80 mln. žmonių, o aš vis tiek šiuo klausimu jaučiu kosminę vienatvę ir dažniau jaučiuosi kalta.

Kaltės ir gėdos akimirkomis bandau išspręsti nepaaiškinamą savo ir tėvo sąsajos lygtį, surasti, regis, neįmanomą bendrumą, įrašytą ląstelėse, 23-ose mano tėvo chromosomose, gyvenančiose many.

Kokias 4 chromosomas randu šaldytuve, kai duonos maišelį kelis kartus apsukusi aplink jo ašį, maišelio galą užlenkusi po apačia, užlenktąja puse duoną dedu į šaldytuvą. Atsimenu tėvą taip darant, kol dar visi gyvenom kartu. 8 randu, kai apie kiemo katiną pradedu kalbėtis su kaimynu, pro langą iškišusiu galvą, ir jis, regis, ką tik buvęs piktai nusiteikęs, tampa man draugiškas. Tėvas visada taip lengvai užmegzdavo pokalbius ir turėjo tiek draugų. Gal ir dabar turi? 5 randu, kai kartais iki kaulų smegenų būnu tikra, kad žinau geriau už kitus. 3 – pirkdama „Head and Shoulders“, kai brangūs šampūnai per daug suerzina galvos odą. 3 paskutinės chromosomos tikriausiai mėtosi dienose, kai ilgiau nepavalgau, ir atrodo, kad tuoj nualpsiu. Tėvui visada toks svarbus buvo maistas.

Katalikai sako, kad atleidimas reikalingas ne tiems, kurie mus įskaudina, o mums patiems. Žinau, kad man reikalingas mano atleidimas, bet kiek bandau, tiek be atsiprašymo nemoku atleisti. Net žinodama, kad jis kažkur ten giliai mane myli. O aš kažkur ten giliai myliu jį.

Klausydamasi psichologinės tinklalaidės „Santykiai su tėvais – santykiai su savimi“ išgirdau pasakojimą apie vyrą, kuris su tėvu bendrauti pradėjo tik šiam gulint mirties patale. Tai gal mirtis mudu, tėt, kada nors ne išskirs, o suartins?

Visgi man atrodo, kad lyginti santykį su savimi ir santykį su tėvais iš esmės neteisinga arba bent jau skaudu. Santykį su savimi gali kurti pats; esi savo visatos valdovas, tavo paliepimu juodosios skylės gali tave praryti lygiai kaip tik tu gali tas juodąsias skyles užkamšyti, ilgus metus grūsdamas į jas savo skausmą arba, atvirkščiai, švelnumą. Tik tu vienas tas juodąsias skyles gali ignoruoti. O santykis su tėvais – lygiai kaip ir su bet kuo kitu – priklauso nuo dviejų žmonių. Ir kartais nutinka, kad beldiesi į tos kitos visatos duris 23 metus, bet tau neatidaro. Kas tada? Ar tai reiškia, kad beldžiantysis pasmerktas negalėti taikiai gyventi su savimi? Prisibelsti ne tik į kito, bet ir į savo visatos užkaborius?

Apie tai paskutinį kartą galvojau išgirdusi, kaip žinoma Lietuvos dainininkė, viename interviu pabrėždama tėvų svarbą savo gyvenime, sakė mananti, kad kažkas negerai yra su žmonėmis, kurių santykiai su tėvais prasti. Tas sakinys, (paradoksaliai) nugirstas įsijungus tą laidą protui atpalaiduoti, sukėlė kelių dienų nerimą, o tada sapnavau – kaip visada – sapną su trupučiu realybės apie aplink kaip tornadą besisukančius namus, tėvo rėkimą, o tada – kad tėvas iššoka pro langą. Sapne man taip palengvėjo, kad baigėsi visas tas siaubas, bet nubudusi galvojau: „Tau kažkas negerai, tau kažkas negerai, tau kažkas negerai.“

Atrodo, vienintelis įmanomas sprendimas, kad jausčiausi gerai – pripažinti pasirinkimą nebesibelsti į savo tėvo duris ir nebeįsileisti jo pro savąsias, – yra nelegalus visuomeniniame, psichologiniame, dvasiniame, you name it lyg­menyje. Kad geriau kentėti – išdidžiai, kaskart atsukant kairį skruostą. Nes tėvas.

A. Eikena buvo teisi – mano tėvas yra Dievas. Mano tėvas yra Dievas, nes jo klausiu daugybės klausimų, į kuriuos jis neatsako. Mano tėvas yra Dievas, nes esu padaryta pagal jo atvaizdą. Mano tėvas yra Dievas, nes jo nėra.