Audronė Urbonaitė. Galvažudės malda prieš knygų mugę

Iš Kruvinosios Merės (švelnių) pasakojimų

 

Renato Neverbicko nuotrauka

Vasaris siaubingiausias mėnuo metuose ne dėl to, kad drebia sniegą, jį aplyja, o tada sušaldo ir be jokios sistemos paleidžia balą.

Tai mėnuo žudikas, nes redakcijas užplūsta knygos, kurių neketinai skaityti net jei sumokėtų du papildomus atlyginimus.

Vasario pirmą savaitę svetimų knygų skaitytojai tamsiai mėlynu storu sluoksniu dažo blakstienas: kad šios pridengtų knygų banalybes.

Taisyklė nesudėtinga: savo knygų, kuriose esama minties, autoriai į redakcijas netempia. Talentingesnės knygos pačios uždega laužą ir skaitytojas dumia įsitikinti, iš kokio katilo kaitri ugnis plieskia.

 

Bukiausių knygų rūšys ir jų skaitytojai

Praėjusią savaitę mano kelyje pasitaikė verslininkas, kuris didžiavosi perskaitęs visas lietuviškai išleistas knygas, kaip tapti Geriausiam. Jis mintinai vardijo, koks pasaulio demagogas kokiomis aplinkybėmis priėmė sprendimą, po kurio fontanais ėmė veržtis sėkmė ir plūsti pinigų srautai.

Iš pradžių maniau, kad juokauja, bet netrukus tapo aišku, jog penkiasdešimt­metis vyras tiki, esą svetimą sugromuliuotą ir primityviai supaprastintą patirtį įmanoma pritaikyti kitomis aplinkybėmis. Kitoje šalyje. Galiojant kitokiems įstatymams, psichologijai ir verslo tradicijoms. Rimtu veidu tvirtino, kad perskaitė 56 patarimų knygas, todėl dabar apie samdomų žmonių psichologiją žino VISKĄ.

Kruvinoji Merė jums pataria: knygų mugėje nė artyn neikite prie patarimų knygų! Jos nepaprastai brangios ir jas rašo žmonės, kurie patys metė savo pradėtą verslą, nes jį tęsti buvo gerokai sunkiau, nei imti patarinėti kitiems.

 

Išmokyk juos, kad mane mylėtų

Jei jums penkis kartus nepavyko santuoka, ar galite pasikliauti kuriuo nors raštininku, kuris sako, kad 25 jo taisyklės jus išgelbės nuo bukų veiksmų, atstumiančių artimus žmones?

Užuot pirkę knygą apie tai, kaip reikia mylėti arba tapti mylimam, verčiau prisiminkite, kaip riejosi jūsų tėvai ir neatleido vienas kitam nė vienos nuo­skaudos.

Meskit šiukšlių dėžėn tuos naiviai surašytus skiedalus, nes širdyje ir pats (-i) žinote, kada ir kodėl su kitais žmonėmis elgiatės šlykščiai.

Anam vyručiui ir taikau: mielas, negi manote, kad knyga išmokys negriežti dantų, jeigu bandote kontroliuoti net eilę prie knygų mugės prekystalio? Nei žmona, nei eilė nėra jūsų nuosavybė.

Parneškite už tuos 27 eurus (tiek kainuoja patarimų rinkinys, kaip pasiekti šeimoje darnos) smulkmeną, kurią jūsų gyvenimo moteris mėgsta.

Taip pat rekomenduoju pasidomėti statistika, kiek šeimos santykių gelbėtojų, dalijančių vertingą patirtį knygose, tebėra neišsiskyrę.

 

Kunigų ir vienuolių knygos

Labai skeptiškai vertinu dvasininkų knygas. Viešas dvasininkų luomo tauškimas prisiėmus piaro agentūros funkcijas yra tikėjimo parodija. Kad ir ką savo tekstuose ir viešuose pasirodymuose teigtumėte, primityvinate kunigystės paskirtį: artinti žmogų prie tylos.

Čia tas pats, kaip klausytis kunigo iš sakyklos, kai jis bando kalbėti „Maximos“ viešųjų ryšių skyriaus frazėmis.

Negaliu pamiršti, kaip pernykštėje knygų mugėje mane už rankovės stvėrė kunigėlio gerbėja ir tempte tempė nusipirkti naujojo pasaulio atpirkėjo knygą.

Atpirkėjau, marš atgal į klausyklą.

 

Kūmučių meilės detektyvai

Esu įsitikinusi, kad Lietuvos leidyklas yra apėmusi isteriška desperacija, nes beveik visos perėjo prie meilės romanų, kuriuos kepa išvažiavusios lietuvės. Šitaip lengviausia uždirbti nors šiokius tokius pinigus.

Vietinių meilės tekstų kepėjų irgi sočiai. Ši produkcija skirta bobelėms be smegenų, vyresnėms nei 50-ies metų ir vis dar manančioms, kad rožinis gyvenimas tikrai egzistuoja, bet – o, Dieve! – jų kaimą netyčia aplenkė.

Sykį su vertėju Marku Roduneriu ginčijomės, ar visi žanrai turi teisę egzistuoti. Jis bandė įrodyti, kad pramoginė lektūra irgi turi teisę būti išleista. Pramoginė gal. Bet tie moteriškių skiedalai pavojingi ne dėl beviltiško naivumo, o dėl negebėjimo rašyti. Ypač jie kenkia mažai šaliai, kurioje pinigų leidybai nėra daug ir net turimi skiriami išleisti šlamštui.

Kai naujame vienos „užsienietės“ romane perskaitau: „Ji buvo ryški blondinė“, suprantu, kad tekstas skirtas rajoninės parduotuvės kasininkei, kuri girdi tik vietinių pijokėlių žodyną.

Stovėjau knygyne it paskutinė kvaiša ir bandžiau ką tik išleistame romane surasti bent vieną vaizdingą sakinį. Nors šį tą, kas primintų literatūrą.

Liūdniausia, kad tokias knygas pradėjo leisti gerbtina leidykla, kuri dar prieš trejetą ketvertą metų iki tokio dugno nė už ką nebūtų nusileidusi.

 

Kur eiti ir ką pirkti

Pirkite sudėtingas knygas – apie valstybės istoriją, pasaulio raidą, mokslininkų įžvalgas apie ateitį. Skaitykite klasiką. Būtinai – filosofus.

Lėkštų knygų priviso pernelyg daug: ramiai drožkit pro ryškų viršelį – turinys per blausus, kad gaištumėt laiką.