Marijus Gailius. Papūsk į vamzdį

Eglės Juodžiukynienės nuotrauka
Eglės Juodžiukynienės nuotrauka

 

Reikėjo dešimtmečio Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arkai“, kad atsiskleistų visu gražumu. Skeptikai iš pradžių rūstinosi, kad paminklas yra aplinkos anomalija, bjaurojanti istorinės sostinės dalies kraštovaizdį.

Blogiau už vamzdį tautai būtų tik marmurinis prezidentinio šikpopierio rulonas Lukiškių aikštėje. Vis dėlto „Krantinės arkos“ meninė jėga išryškėjo neregimybėje, kaip alegorija. Reikėjo mums slapto vamzdžio į Kuršių marias, kad prisimintume realaus vamzdžio svarbą. Visi staiga suskubo ieškoti, kas dar ką teršia, nors viskas ir taip prieš akis. Simbolinę vamzdžio interpretaciją jau anksčiau yra pasiūliusi Seimo narė Virginija Vingrienė – tuomet dar aktyvi visuomenininkė. Ieškodamas „Krantinės arkos“ dosjė aptikau moralizuojantį, nors iš esmės teisingą politikės 2014 m. tekstą, kuriame ji skulptūrai linki išdidžiai stovėti kaip „paminklo pražūtingoms vartojimo pasekmėms“ vėliavai. Paminklui – kaip vėliavai? Tebūnie. „Krantinės arka“ – paminklas kaip paminklas. Vamzdis kaip vamzdis. Ir nieko daugiau. Į kaktą.

Kaip ir tas klaipėdiečių aptiktas tikrasis vamzdis – negražus ir veikiausiai kriminalinis atvejis, bet argi kuo nors ypatingas? Kiekvienas, suskaičiavęs savo buities prietaisus iš Kinijos gamyklų, drabužius iš Bangladešo, kartoninius baldus iš Lenkijos, gali pafantazuoti, kiek asmeniškai yra apnuodijęs dirvonų ir telkinių (tebūnie netiesiogiai).

Kiekvienas euras ir doleris yra proporcingas paslėpto vamzdžio ilgiui. O kad esame aptekę turtais, uodi ir nutuoki kiekvieną rytą ir vakarą sostinės gatvėse, kur vairuotojai švaisto brangų laiką ir kurą spūstyse. Vamzdžių vamzdžiai... Veizėtum, rodos, veizėtum – lyg XIX a. Londone iki centrinio šildymo įvedimo.

Bet įdomiausia, kad to nematom. Todėl „Krantinės arka“ tokia geniali: ji prieš pat nosį, bet kaip ženklo žinia lieka neregima. Du trečdaliai mašinų Lietuvoje – dyzelinės. Dauguma jų – senos dyzelinės: vamzdis į gerklę. Anksčiau kancerogeniški nitratai buvo agurkuose, dabar kiekvienoje sankryžoje vairuoja bent vienas bloga linkintis žmogus.

Draugas neseniai pasibaisėjo, kai jo dyzelinis opelis pradėjo juodai dūminti. Pabūgo: negi ir aš, negi aš pats sau priešas? Suskubo parduoti: Lietuvoje tokį laužą, aišku, mažai kas beperka – pradedame susiprasti? Užtat į Ukrainą veža urmu: ten jie kažką pritaiso ar nupjauna, ir turbo. Bet ten Donbasas, liūdna ten.

O pas mus „Grigeo“ nuteista boikotais, blokadomis ir embargais – be teismo. Jau su šituo grigėjum savo sėdynės tai ne! Purvinas pluoštas. Prekybos tinklai ir kt. suskubo pasmerkti kartono fabriką nukreipdami dėmesį, kad patys iki ausų, taip sakant. Kaltas, tai jis kaltas, – šaukiame ant kitų, kad staiga patys nepraregėtume mirtinai įsisukę į pigesnių pigienų apyvartos ratą. Kad liktume pusakliai, reikia dar daugiau šlamšto, dar ir dar. Lietuvos gyventojų skaičiui vis mąžtant (neskaitant statistinio ūgtelėjimo pernai), lidlai dygsta šen, lidlai ten. Kur jūsų padangos, padangėlės, padangytės?

Tai tokie tarytum kartono lakštas akivaizdūs dalykai, kad net gėda kartotis. Tai, kas nupirkta, turi kur nors ištekėti. Sudegti Alytaus sandėlyje. Gulti po žeme. Lietuvoje žemės užtenka, todėl galima dar daug ką užkasti. Nusipirkęs seną sodybą iš tikrųjų labiausiai ir nustebau archeologiškai nustatęs lietuvių užkasinėjimo gebėjimus. Aparus žemelę, pridygo šukių. Rankytėmis per valandą prirenki dubenėlį, bet palijus, žiūrėk, susiploja žemė ir vėl pridygsta. Šitaip aštriai ir spalvotai apsodintas plotas – bent 10 arų, o vienu mostu visus ištručyti kokio paprasto pesticido kaip tyčia nėra.

Neabejoju, kad ir palikuoniui liks sočiai šukių, kurias kažkas andai palaidojo. Juk nieko blogo negalvodamas, ne – tik paslėpė po žeme. Sėdžiu ant taburetės, subedęs pirštus į dirvą, pagavęs budistinį duženų rinkimo regėjimą, ir išvystu žmonių planetos sandarą lyg per skaidriausią optiką: viskas kartojasi. Tu užkasi, paslepi – ištraukia kitas.

Ką iš dirvožemių iškas ar iš marių dumblo siurbs Gretos Thunberg kartos individai? Kam rūpi. Mes rinkome – jie rinks. Praamžinas ratas.

Pagal Philipo K. Dicko apsakymus pastatyto serialo „Elektroniniai sapnai“ epizode „Autofac“ vaizduojama „Amazon“ tipo kompanija, klientams tiesiai iš fabriko dronais tiekianti tradiciniame grigėjiškame kartone įpakuotus siuntinius. Dirbtinio intelekto nepriekaištingai valdoma logistika nenutrūksta nė akimirksniui: apie viską pagalvota. Išskyrus tai, kad niekam šių prekių nebereikia. Kad po katastrofos planetoje nebeliko pirkėjų. Tų, žmonių.

Draugai