Aurelija Auškalnytė. Klajojantys po pasaulį

Aurelija Auškalnytė. Vienplaukiai internete
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Vaikščiodama Lisabonos gatvėmis kelis kartus stabteliu nufotografuoti ant siauro ir stataus šaligatvio, sudėlioto iš akmenukų mozaikos, tupintį elektrinį „Bolt“ paspirtuką. Tokį patį kaip ir Vilniuje. Jie čia lyg ir labiau nedera, ypač senuosiuose kvartaluose, kur sunkiai rastum dideliems tinklams priklausančių kavinių ar maisto parduotuvių. Globalizacija atkiša iltinius dantis praėjus keletui dienų – vienas iš tų paspirtukų mane partrenkia. Jaunuolis man šiaip ne taip atsistojus dingsta iš akių. Pirmas impulsas – įsitikinti, kad nelūžo kojos ir rankos. Antras – kažkam pranešti, kad tai įvyko. Tačiau telefonas gyvybės ženklų nerodo. Su visokiomis lokacijomis, galimybių pasais, prisijungimu prie banko, skrydžių bilietais – juodas. Garsiai nusikeikiu. Tą pačią dieną susirandu popierinį žemėlapį, nusiperku telefoną, įsidiegiu „Bolt“ programėlę ir tuo pačiu elektriniu paspirtuku nulekiu gerus 10 kilometrų, nes streikuoja metro.

Senąją globalizaciją pirmiausia išgirstu. Klaidžiodama po parkus niekaip neatpažįstu vieno šaižaus klyksmo. Nepažįsta jo ir tam skirta programėlė. Po keleto dienų pamatau savo akimis – parkuose klykauja Kramerio žieduotosios papūgos. Portugalijos ornitologų draugija kone tą pačią dieną išplatina pranešimą kviesdama gyventojus fiksuoti laiką ir vietą sutikus šiuos paukščius. Kadaise iš Afrikos ar Indijos atvežtos ir iš narvelių ištrūkusios papūgos suformavo gyvybingą populiaciją, kuri didėja sparčiau, nei ornitologai spėja skaičiuoti. Ir iškapoja gatvėse sirpstančius citrusinius vaisius. Londone ir kituose Europos miestuose jų irgi dešimtys tūkstančių. Lietuvoje parduodamos ir padėvėtų daiktų skiltyse, įkainotos tarp šimto ir dviejų šimtų eurų.

Viename iš Lisabonoje įsikūrusio Oriento muziejaus stendų pabrėžiama: „Meninė kūryba, lydėjusi tarpkultūrinį dialogą tarp Portugalijos ir skirtingų kultūrų nuo Indijos vandenyno iki Japonijos jūros, parodo, kad globalizacijos procesas gali prisidėti prie kultūrinės, lingvistinės ir religinės įvairovės. Misionierių kelionės Azijoje giliai paveikė kultūrinę ir meninę aplinką ne tik tolimose teritorijose, bet ir Europoje. Tad teiginys, kad europietiškas menas paveikė Aziją arba kad Europa įtvirtino kultūrinę viršenybę prieš Aziją, neturi prasmės. Veikiau vyko susiliejimo procesas ir plėtojosi tarpkultūriškumas, kuriam būdinga sintezė ir naujų kultūrinių fenomenų atsiradimas.“ Viename iš eksponatų – juodaodis Jėzus, prikaltas prie kryžiaus. Gaila, neišsisaugojau datos. XV a. būtent Portugalija pradėjo masinę prekybą žmonėmis Vakarų Afrikos gyventojus pavertusi vergais Europoje, o netrukus – Amerikoje ir kitose Portugalijos kolonijose bei prekybos taškuose. Prieš išplaukiant laivams būsimi vergai buvo krikštijami, o kelionėje surakinami, daužomi, jų odoje išdeginami priklausomybės ženklai.

Apie jokias vergystes Oriento muziejuje nė karto neužsimenama, tačiau dažnai minimas žodis „egzotika“. Žodyne juo apibrėžiami neįprasti, tolimi, keisti ir nuostabūs dalykai. Vadinasi, muziejus ir nėra skirtas tiems, kam eksponatai neatrodytų tolimi ar keisti. Mama tą pačią dieną sureaguoja į vieną iš nuotraukų, kurias nusiunčiu jai iš Portugalijos: „Atrodo egzotiškai.“ Šekit.

Vaikštant gatvėmis akivaizdu, kad portugalai nemėgsta turistų. Alfama – seniausia Lisabonos dalis, daugiau kaip pusė visų joje esančių būstų skirti būtent apsistojantiems trumpam. Turizmas, sukraunantis beveik 20 % Portugalijos BVP, jiems ir dovana, ir prakeiksmas, ypač kai per karantiną užsidarė valstybių sienos. Vietiniai neįkanda butų nuomos kainų ir gyvena toli nuo dailučio, plytelėmis iškloto savo paveldo. Apimti tų pačių socialinių įtampų, gyvenantys nuo atlyginimo iki atlyginimo ir retai keliaujantys. Susėdusios ant marmuro laiptelių, šalia vieno iš puikių nuo kalvos atsiveriančių Lisabonos vaizdų, su bičiule iš apačios stebime italų turistų grupę. Kol gidė jiems energingai pasakoja istorijas, italai trypčioja blizgančiais batais. Negi visi dvidešimt šiai kelionei įsigijo naujus batus?

 

Aurelija Auškalnytė. Klajojantys po pasaulį
Autorės nuotrauka

 

Prieš mėnesį sugriuvo Portugalijos vyriausybė, nesutarusi dėl kitų metų biudžeto. Daug kam tai kelia šiurpą dėl čia taip pat stiprėjančios radikalios dešinės, kuri gali triumfuoti priešlaikiniuose rinkimuose sausį. Portugalijos populiacija daug įvairesnė nei mūsų kraštuose – tiek dėl prieš tūkstantmetį čia gyvavusios arabų valdytos Andalūzijos, tiek dėl tos pačios prekybos žmonėmis ir kolonizacijos laikotarpio. Dabar didžiausias imigrantų grupes sudaro brazilai ir atvykę iš kitų buvusių kolonijų, taip pat rytų europiečiai, ypač iš Ukrainos. Girdėti pavienių balsų, kad šalies istorija pristatoma selektyviai, vaizduoja švelnius misionierius portugalus, ištrina iš atminties rasizmą, o tokiu būdu tręšia garsėjančius nacionalistinius šūkius: „Grįžkit, iš kur atvykot!“

Įdomu, kad aršūs nacionalistai, neretai kaip baubą pristatantys globalizaciją, kuri užtvindys gatves „egzotiškais“ žmonėmis, patys skirtingose šalyse vienas į kitą labai panašūs. Apranga, šūkiai, plakatai, atsivertus įvairių šalių naujienų puslapius, kelia déjà vu jausmą, panašų į tą, kuris kyla bet kokioje šalyje užsukus į vietinį prekybos centrą ar hipsterišką kavinukę. Štai riaušėmis pasibaigusiame mitinge prie Seimo vakcinacija lyginta su Holokaustu – panaršykite internete, keliuose pasaulio miestuose panašiems tikslams panaudota Dovydo žvaigždės simbolika? Nenoriu tapatinti pasipiktinimo pandemijos valdymu su nacionalizmu, tačiau tokių protestų lyderiai sekėjus vis ima ir įmurkdo į gilesnę peklą. Peklą, kurioje minią lengviau valdyti pasiūlant konkrečių, lengvai atpažįstamų atpirkimo ožių. Ir svarbiausia – turinčių labai mažai galios. Tokia nugrota plokštelė, kuri vėl sukasi kaip nauja.

Grįžusi namo antrą kartą šiais metais ir apskritai per visą gyvenimą pagalvoju: gali būti, kad anksčiau ar vėliau iš Lietuvos reikės bėgti. Bet į Portugaliją bėgti nenorėčiau.

Draugai