Zigmas Pakštaitis. Pasaulio pabaiga, pasaulio pradžia

× Zigmas Pakštaitis

 

Gabrielės Kutkevičiūtės nuotrauka

Gabrielės Kutkevičiūtės nuotrauka

ką dar? 

gal miglą pakumpry

ir rainerio marijos rilkės gando negandą

– dabar ir rožės miego valandą –

D. Kajokas

 

Pasaulio sukūrimas

 

Joniškėlio bažnyčioje Didįjį šeštadienį ir per Velykas buvau pakviestas skaityti skaitinio. Pakako pasisveikinti ir išsyk gavau vilktis kamžą, procesijoje nešti Velykų žvakę, po daugiau nei dešimtmečio prisiminti klapčiuko dienas. Vaikai patarnautojai prieš mišias skaitė maldą, kurios pradžia kažin kaip keistai persmelkė ir nepalieka: „Netrukus ateisiu prie Dievo altoriaus, Viešpaties, kuris laimina mano jaunystę...“  

Prunkštelėjau, kad tuos pačius žodžius skaito tiek vaikai, tiek trisdešimtmetis aš, tiek ir jau link pensijos slinktelėjęs klebonas: kokia dar jaunystė? Vis dėlto prisiminiau Rainerį Marią Rilkę, laiškuose jaunam poetui raginantį gręžtis į jaunąsias dienas. Vaikystė – tarsi savitas pasaulio sukūrimas. Joje daiktai, žmonės, vietos, žodžiai įgauna reikšmę, joje žmogus, išpiltas į pasaulį, pamažu įgyja jo ir savo formą. Reiškinys po reiškinio susiformuoja žemė su visais gyviais, šviesa ir tamsa. Galbūt dėl to įvairių terapijų metu ir gręžiamės būtent ten (nors negaliu pakęsti, kai kartais terapija priverčia matyti pasaulį vien traumos akimis). Nešamės tą pasaulio sukūrimą visur su savimi. 

 

Nerašyk

 

Nuostata „jei gali nerašyti – nerašyk“ davė mums daugiau grafomanų nei gerų autorių. Juk būtent pirmieji nerašyti iš tiesų negali. Apmaudu, kai gan gaivūs kūrėjai pradingsta po 1–2 publikacijų ar pirmųjų knygų. Reikėtų patyrinėti, kaip tai vyksta. Kelis kartus pastebėjau, kad neberašymas viduje telkia tam tikrą gėdą, cinizmą bei pagiežą. Cinizmas padeda neapsikvailinti, apšarvuoja, tačiau dažnai neleidžia prasiskverbti eilėraščiams. Nes jais reikia tikėti idiotiškai naiviai. Galbūt atmuša grubesni kritikai, redaktoriai. Iš kažkur tebeturime užsilikusią nuostatą, kad reikia išsikovoti teisę rašyti, praeiti tam tikrą dūchinimo dedovščiną, kad būtum vertas apskritai adekvatesnio dialogo. „Poetiniame Druskininkų rudenyje“ taip pat užsilikusi tradicija šūktelti kokį rusišką ar nerusišką keiksmažodį jaunųjų poetų pusėn per būtent jiems skirtus skaitymus. Aišku, tai jau tapę savitu ritualu, tam tikra kurtuazija, kuri, žinant kontekstą, neturėtų žeisti. Kaip Vytauto Landsbergio kalba iš balkono. 

Dar pastebėjau, kad dalis autorių liaujasi mėginę, kai susiranda kokį nors svarbų ar rimtą darbą. Nes rašymas ne toks svarbus? Nes nelieka laiko? Nes maži honorarai? Nes bendražygiai ir pašnekovai prigravituoja prie visiškai kitų interesų? Galbūt ir visa tai. Turintys galią žodžiams juos panaudoja teisėje, politikoje, derybose. Dar kitaip, kai ir meno pasaulyje trinasi žanrų ribos ir, pavyzdžiui, menininkės Ievos Rojūtės darbus galime laikyti visai neprasta literatūra. Nors ji greičiausiai ir nesiekia tuo keliu eiti. 

Seni kunigai apie pašaukimą juokaudavo, kad galima turėti ir prarasti, kaip ir galima neturėti ir įgyti. Labiausiai kelia nerimą, jog, nepaisant to, kad kalba turi pasibaisėtinai daug galios kuriant pasaulį, galima taip lengvai atmušti nuo tekstų. 

 

Mirtis ir pavasaris

 

Taip vadinasi Mercè Rodoredos knyga, kiek seniau išleista „Rara“ leidyklos. Joje pinasi mistiško, neegzistuojančio miestelio istorijos, persunktos paslaptingų ritualų. Visi procesai, asmenys, įvykiai tokie koncentruoti ir sodrūs, kad primena mitą ar šventraštį. O man taip norėtųsi pavadinti savo patirtį šių metų „Kino pavasaryje“. Mat sugebėjau pasižiūrėti vien filmus apie mirtį ar savižudybę. 

Vienas mielas žmogus pasakojo apie sąrašą, sudarytą dar vidurinės laikas. Jis vadinosi „10 dalykų, dėl kurių mane reiktų nušauti“. Negalėjau sulaikyti juoko visų pirma dėl to, kiek reikia turėti laiko su savimi, kad sudarytum tokį sąrašą. Galvoju, ar lygiai taip pat daugiausiai svarsčiau apie mirtį būtent vėlyvoje paauglystėje. 

Verta nepamiršti mirties, kaip ir jaunystės. Mokytis, ką su ja daryti. Ar tik ne apie tai kalbėdavo Gintaras Beresnevičius tyrimuose. Ar tik ne apie tai byloja ir močiučių įkapių audiniai. Mokytis mirti. Prireiks. 

 

 

Zigmas Pakštaitis – toks veikėjas.