Istorijų pasakotojai sako, kad jas galima pabaigti laimingai arba nelaimingai. Nelaimingosios, prisisunkusios grėsmės ir gąsdinimo, gali mobilizuoti žmones kuo greičiau ir kuo rimčiau veikti. Tai naudinga, kai reikia staigios, trumpos ir galingos reakcijos. Laimingosios gali mobilizuoti veikti ilgiau, nors ir ne taip intensyviai. Ir išties pavasarį, kai girdėjome daug grėsmingų istorijų, veikėme rimtai ir susitelkę. Man giliai į atmintį įsirėžė pirmieji reportažai iš Uhano ir žinios apie galimus masinius kapus Irane. Pirmajai pandemijos bangelei atsiritus pas mus, netgi masino eksperimentas su niekuo nesimatyti, užsidaryti. Vaikštant po visiškai apleistą miestą ir stebint, kaip vėjas nešioja pavasario dulkes tuščiose gatvėse, ėmė kvaitulys. Pasaulyje buvo statomi paminklai ir klojami plakatai medikams. Viskas pasikeitė. Kvaitulys dabar ima matant pilnas gatves ir suvokiant, kad grėsmės lygis gerokai didesnis. Kas įvyko? Kodėl pasikeitė žmonių elgesys? Mano elgesys? Ar išties esame, kaip mums sakoma, padykę vaikai, neklaužados ir savanaudiškai tempiam visą visuomenės sveikatą žemyn?

Trys sluoksniai drabužių, batai, kaukė, ausinės, akiniai ir kepurė. Bandau vieną iš šaltesnių vakarų išeiti pasivaikščioti po ilgos darbo iš namų dienos. Žirmūnų tamsoje žmonės šmirinėja aplink daugiabučius. Tamsu, gatvių ir šaligatvių apšvietimas išjungtas. Pavyzdinė miegamųjų rajonų renovacija reikalauja laiko ir tamsos. Akiniai netrukus aprasoja, bandau kentėti, galiausiai nusiimu ir nešuosi rankoje. Po dar keleto žingsnių užkimbu. Nesuprantu, kas vyksta, bet jausmas lyg kažkas laikytų. Įtempiu regą – į vieną prieš kelias savaites pasodintų krūmų, į aštrius jo dyglius įstrigo ausinių laidas. Pasilenkiu išvynioti. Krūmas pagauna rankovę. Spygliai kaip vąšeliai, plėšiant jėga – nepaleidžia. Nieko neįžiūriu. Iš abiejų pusių artėja žmonės. Bandau užsidėti rasotus akinius, kad atlaisvinčiau vieną iš rankų. Jie vis dar užrasoję. Nusitraukiu kepurę. Numetu ausines. Kaukę palieku. Bet krūmas mane laiko. Ištrūkti, atrodo, nebegalėsiu. Norisi staugti. Tuomet sąmonė kiek prigęsta, automatu ištraukiu save iš krūmo. Nusiimu kaukę. Einu, vengiu praeivių žvilgsnių.

Psichologija turi visokių įrankių, modelių ir teorijų žmogaus elgesiui aiškinti. Jau dabar gausu mokslinių straipsnių, tyrinėjančių paklusimą apribojimams ir taisyklėms, skirtoms suvaldyti COVID-19. Tyrinėjama, kokio tipo asmenybės labiau linkusios paklusti, kokios politikų žinutės paveikesnės. Aiškaus sutarimo ir patikimų išvadų kol kas, atrodo, nėra. Tyrimai tokie švieži, kad kai kurie datuojami 2021 metais. Bandydama suprasti, kas vyksta Lietuvoje, vis dėlto pirmiausia turiu remtis ne į tuos fragmentiškus tyrimus, o į psichologijos pagrindus.

Psichologijos mokslas aiškiai parodė, kad bausmės nei žmonių, nei gyvūnų neveikia taip, kaip norėtųsi baudžiančiajam. Net ir laboratorinės pelės nustoja atitinkamai elgtis tik tuo atveju, jei yra baudžiamos kone mirtimi. Mes visi vienaip ar kitaip elgiamės ne todėl, kad bijome bausmių, o todėl, kad ką nors iš to gauname, pavyzdžiui, patenkiname savo poreikius. Poreikius reikėtų suprasti plačiąja prasme – ne tik kaip gardžius sumuštinius, bet ir kaip saugumą, ryšį su kitais, saviraišką, prasmės jausmą ir pan. Frazės, kurios stipriai veikė pavasarį, tarkim, „apsaugokime vyresnius šeimos narius – likime namie“, taikė į mūsų poreikį būti gerais vaikais ir anūkais. Be to, būti solidariems ir vieningiems matant bendrą visuomenės elgesį. Dalis mūsų kruopščiai dezinfekavome iš parduotuvės parsineštas prekes, tenkinome savo saugumo poreikį, nes tikrai gana gerai suvokėme grėsmę, ji, atrodė, tyko visur. Negana to, mus mobilizavo ir vaizduotę audrinantys palyginimai, kad vyksta tikras karas su nematomu priešu.

Vis dėlto prasidėjus vasarai grėsmė ir jos suvokimas menko. O rudeniop vis garsiau skambėjo teiginiai, kad „jūs atsipalaidavote per daug“, „jei važiuosite pas savo šeimos narius, pirma užsukite apžiūrėti paminklų kainų“, „ėjote prie Kalėdų eglutės – dabar štai ir atvejų daugėja“, „reikės imtis griežtesnių priemonių, nes žmonės neatsakingi“ ir t. t. Visų pirma, tokie baudžiantys teiginiai negali veikti, nes bausmės ir gėdinimas nėra efektyvūs. Antra, jie pasiekia jau visai kitokią visuomenę nei pavasarį. Tai, ką žmonės galvoja apie pandemiją, kuo tiki, pasitiki ir kaip apskritai jaučiasi, gerokai pasikeitė.

Supaprastintai tariant, rūšiuoti šiukšles lengviau įtikinti tuos, kurių virtuvėje yra pakankamai vietos trims šiukšliadėžėms, o rūpintis visos visuomenės sveikata lengviau tiems, kurių esminiai poreikiai patenkinti. Pastaruoju metu intensyviai pradėti skelbti tarptautiniai ir nacionaliniai tyrimai, rodantys didžiulį pandemijos poveikį mūsų savijautai. Štai nevyriausybinės organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ atliktoje daugiau kaip 900 žmonių apklausoje net 67 % dalyvių, Lietuvos gyventojų, įvardijo per pandemiją patyrę psichikos sveikatos sunkumų! Daugybė žmonių mirksta nerime, atakuojami panikos, kamuojami prislėgtos nuotaikos, nuovargio, apatijos ar motyvacijos stokos, netgi gėdos, kad neišnaudoja šios egzistencinės pauzės savo talentams ugdyti ar naujiems receptams išbandyti. Ypač jautriai reaguoja jaunimas, kurių svarbiausias egzistencinis uždavinys šiame gyvenimo etape yra sukurti intymius ryšius arba siurbti visas gyvenimo patirtis, o ne sausai baigti mokyklą ar studijas zoomu. Dar viena išskirtinai paveikta žmonių grupė – pandemijos priešakinėse linijos esantys ar žongliruojantys darbu iš namų ir vaikų priežiūra. Daug dažniau tai yra moterys, kurios stoja akis į akį su perdegimu.

Visiems mums anksčiau ar vėliau ateina metas, kai taip įstringame krūme, kad nebegalime... ir nusiimame kaukes. Arba susitinkame su draugais ir – valio! – ne tik neužsikrečiame, bet ir pagaliau jaučiame emocinį palengvėjimą, grįžta energija. Tai iš esmės stiprina norą nebeužsidaryti, norą grįžti į normalų gyvenimą ir, aišku, nesilaikyti nurodymų.

Būtent tokiame kontekste valdantiems pandemiją šalies mastu tenka didžiulė atsakomybė ne tik pirkti testus, daryti užsikrėtimo židinių analizę, bet ir visuomenei pasakyti kažką, kas atlieptų dabartinius jos poreikius, rezonuotų su žmonių sunkumais, spinduliuotų atjautą ir bendrystę. Visus 2020-uosius pragyvenus distopijoje, dabar reikia tos laimingai besibaigiančios istorijos.

Į visą situaciją galima žiūrėti dar vienu kampu. Psichologijoje, o ypač jungistinėje psichoterapijoje, dažnai kalbama apie autoriteto problemas. Jos iš esmės kyla dėl galios poziciją užimančių žmonių – politikų ir apskritai valdžios, vadovų, mokytojų ir pan. Žinoma, giliau ši problema visada susipynusi su vidiniais sunkumais – nepasitikėjimu savimi, gebėjimu nepulti į bejėgiškumą ar, atvirkščiai, neslėpti to bejėgiškumo agresija, dominavimu. Minimi sunkumai dažniausiai kildinami iš vaikystės. Gal tėvai buvo linkę bausti, nepriėmė, neatliepė, buvo neprognozuojami arba, atvirkščiai, nenustatė jokių ribų. Tačiau problemos su autoritetais aptariamos ne tik individualiu lygiu, bet ir kultūrinės traumos kontekste. Autoritarinėse sistemose gyvenantys žmonės, atrodo, patiria specifinių sunkumų. Lietuvos posovietinės visuomenės patirtį tokiu kampu nagrinėja Gražina Gudaitė ir kitos mokslininkės.

Aš linkusi kelti prielaidą, kad komplikuotas mūsų, kaip visuomenės, santykis su valdžios institucijomis, griežtais nurodymais taip pat reikšmingas ir pandemijos valdymo kontekste. Taigi informacija apie nurodymų laikymąsi pasiekia ne šiaip piliečių ausis, o visuomenę, iš esmės turinčią labai ambivalentišką santykį su tais, kurie nurodinėja ir draudžia. Gal visai natūralu, jog reakcija svyruoja tarp didelio paklusnumo ir nepaklusnumo.

Įsivaizduokite, kad dirbate su grupe paauglių, kurie augo nepalankiomis sąlygomis, jų poreikiai buvo neišgirsti ir negerbiami. Galbūt dalis jų agresyvūs, kiti baimingi, bet nė vienas neturi gilaus pamatinio pasitikėjimo pasauliu. Kaip su jais komunikuosite? Kaip prašysite laikytis grupės taisyklių? Turbūt niekam nekiltų mintis rinktis bauginimą.

Įdomu, ar, Lietuvoje keičiantis vyriausybei, įvyks esminis komunikavimo apie pandemiją ir jos valdymą pokytis? Ar atsiras tose žinutėse empatijos? Būtent dabar pasikeitęs tonas būtų geriau išgirstas. Pasitempti turėtų ir žiniasklaida – laikydamiesi paprasčiausių pagarbios kalbos principų. Štai Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja nevartoti frazių, tokių kaip „koronaviruso aukos“, „koronaviruso atvejai“, „koronaviruso platintojai“, veikiau sakyti „žmonės, gydomi nuo koronaviruso“, „žmonės, kuriems nustatytas koronavirusas“. Akcentuoti ne grėsmes ir pavojus, o būdus, kaip efektyviai apsisaugoti.

Švęsdami Kalėdas lyg visi būtume emigrantai, kuriuos nuo šeimų ir tradicijų skiria jūros marios, dauguma nesijausime puikiai. Visgi neturėtume bandyti iš naujo įsigąsdinti kylančiais viruso plitimo rodikliais, kad jie mus dar kartą mobilizuotų užsidaryti. Vietoj to verta reaguoti į savo, artimųjų ir draugų psichikos sveikatos poreikius. Galime daugiau kalbėtis apie neapibrėžtumą, nesaugumą ir patiriamą nuovargį. Galime atpažinti ir pripažinti savo emocijas, kurios visai neatrodo patogios, bet visada yra prasmingos. Galime pasinaudoti proga nusispjauti į psichikos sveikatos stigmą ir kreiptis pagalbos.