Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nedidelėse dirbtuvėlėse sutinkame kokių 60-ies meistrą. Jis dėvi šviesias kelnes gerai įspaustu kantu, languotus marškinius ir mėlyną liemenę. Tarp tvarkingai surikiuotų senų įrankių, dėžučių ir stiklainėlių sukasi eksperimentinis džiazas. Mums pradėjus apžiūrinėti nedideles skulptūrėles smagiai pribėgęs pasakoja, ką išskaptavęs. Štai Palmyros karalienė Zanobija, antai šumerų reljefai, o šioje lentelėje – pirmoji pasaulyje muzika – žodžiai ir melodija, 1400 m. pr. Kristų užrašyta ugaritų alfabetiniu dantiraščiu. Visa tai sukurta dabartinės Sirijos teritorijoje. „Mes žinome, kas yra civilizacija“, – šelmiškai ištaria švelnia anglų kalba.
Turistų šalyje praktiškai nėra, ypač šviesiaplaukių merginų kaip aš, tačiau vietiniai manęs žvilgsniais nevarsto, nieko nesiūlo, be reikalo nekalbina. Net atsidūrus autobuse kartu su linksma draugų kompanija (vyro sesers kolegomis iš Anglų kalbos instituto) pirmieji pokalbiai ima megztis tik po gero pusdienio. Vėliau topteli mintis: gal ne kuklumas, o išdidumas stabdo pakeleivių smalsumą ir norą susipažinti. Jie puikiai suvokia, kaip šalis atrodo tipiniam užsieniečiui. Todėl viena iš pirmųjų frazių, kurias išgirstu autobuse, ištarta su lengva pašaipa balse: „Tai mes neatrodome tokie laukiniai?“ Jie turi įsitikinti, kad nesu šalta, išpuikusi vakarietė, idant leistųsi į dialogą.
Žmonės būriuojasi – paleidžiami politiniai kaliniai – gali būti, kad sutiks artimuosius, kuriuos laikė mirusiais
Bet štai vėliau sėdžiu ir kalbuosi su moterimi juodais banguotais plaukais, ką reiškia gerai gyventi Sirijoje ir Lietuvoje. Pasakojimas apie mūsiškus lauko tualetus ją šokiruoja – Damaske kanalizacija įrengta senovės Romos laikais. Tačiau dabar, anot jos, jei galėtų – visi iki vieno iš čia išvyktų. Ji irgi išvyktų, jai baisu dėl sūnų, kurie tuoj pasieks pilnametystę, taigi šauktinių amžių. O kur dar visiškai žlugusi ekonomika, kartais vos kelioms valandoms įjungiama elektra, beverčiai uždarbiai. „Labiausiai gailiu kiekvienos moters, kuri dabar yra nėščia Sirijoje, – atsidususi ištaria. – Ar žinai, kiek kainuoja pamaitinti, aprengti, paskiepyti kūdikį? Niekas neturi tokių pinigų.“ Tuomet mosteli ranka į savo kolegas: „Pažiūrėk į šituos jaunuolius – jie visi vieniši, nes neišgalėtų sukurti šeimos, mieste nėra tokio būsto ar kambario, kuriuos galėtų išsinuomoti.“ Vieno mėnesio nuoma gali kainuoti visą 3 mėnesių uždarbį, neįskaičiuojant kitų išlaidų.
Čia prieš karą buvo pardavinėjama juvelyrika ir japoniška elektronika, Damaskas
Vėliau aplinkybės susodina prie stalo su mano amžiaus mergina Dana tvarkingu baltu hidžabu. Nevakarietišką jos apdarą puošia rožinės gėlės. Mergina pasakoja esanti sirė, gimusi ir užaugusi Kuveite. Ilgus metus ten dirbusiam jos tėčiui išėjus į pensiją šeima turėjo grįžti į Siriją – Kuveite emigrantams nėra galimybės įgyti pilietybės. Dana ten baigė teisės studijas, tačiau tapti teisininke šalyje, valdomoje ne tik diktatoriaus, bet ir korupcijos, nesiryžo. Įsidarbino tarptautinėje organizacijoje, padedančioje Damaske įsikūrusiems pabėgėliams iš kitų šalies teritorijų. Miesto gyventojų skaičius dėl atvykėlių per karą čia išaugo bent 50 procentų. Žmonės juda kartu su chaotišku eismu gatvėmis, užpildydami plaučius užterštu oru, nuo kurio jau pirmą dieną mūsų akys pageltonuoja. Gatvės nubertos vangiai renkamomis šiukšlėmis. Šiukšlių konteineriai apskritai sunaudoti per karą visai ne pagal paskirtį.
Nejučiomis su Dana pradedame kalbėtis apie moterų situaciją Sirijoje. Dana sako turbūt niekada nesituoksianti, nes nesutiktų gyventi su vyru, kuris lauktų, kad ji po darbo atliks visą namų ruošą. Su jauduliu klausosi, kaip suprantu feminizmą. Šalia sėdi jos bičiulis, tylus, švelnių judesių, ramus, kaulėto veido. Vėliau man prasitaria, kad buvo pašauktas į armiją ir ten išbuvo 7 metus. Didelės, į akiduobes įkritusios akys dar ir dar kartą kartoja – 7 metus. Šis veidas apie karo siaubą man pasako daugiau nei ištisi sugriautų namų plotai. Negaliu, nesugebu nieko daugiau jo paklausti.
Damasko senamiestis, Via recta („Tiesioji gatvė“), minima Naujajame Testamente
Autobuse įsišneku ir su didžiausiu grupės pokštininku, pamokiusiu mane tinkamu metu – kai baigiamos skaičiuoti ekskursijos išlaidos – ištarti sirų mėgstamą frazeologizmą „ach ja bubu a’ini“ („ak, mano akies vyzdys!“). Įsisukus į diskusiją apie kultūras ir keisčiausias jų metaforas, visi aplink įsitraukia į mūsų pokalbį. Dvi merginos tuo pačiu vardu – Rama – kaip melodingas duetas man ima pasakoti savo gyvenimus. Viena sakinį pradeda – kita užbaigia. Važiuojant per kalnus mano ausys užgulusios, vos gaudau žodžius. Bet visu kūnu jaučiu, kad dabar labai svarbu klausytis – pro seną užtvanką prasiveržė patvinusi upė. Jos liudija tai, kas yra nutikę ir kas niekada jų nepalauš. Viena iš Ramų, rodžiusi man savo vaikų nuotraukas, netrukus išvyks iš šalies. Nušluoti jų namai, žuvę artimieji – visa tai yra šalia, bet kartu nepalieka jausmas, kad niekada nemačiau tokios didelės grupės gražių ir laimingų žmonių. Jie šėlsta autobuse nuo 7 val. ryto iki 12 val. nakties, šoka ir iš visų plaučių traukia arabiškus ir angliškus hitus. Nenoriai grįžta į savo vietas tik tuomet, kai sustojame nesibaigiančiuose patikros punktuose. Daugumoje Kalašnikovais ginkluoti kariai tik užmeta akį į mūsų veidus. Keletą kartų surenka dokumentus. Mano paso neima – viena iš privilegijų.
Vaikštant Damaske vaizdas primena postapokaliptinį pasaulį – ne tą iš tipinių holivudinių filmų, o iš autorinio kino. Tokį, kuriame gyvenimas tebevyksta, nors jau pasibaigė. Reklaminiai stendai – tie, kurie nėra palikti surūdyti, – užpildyti skirtingomis to paties diktatoriaus nuotraukomis. Norėčiau nufotografuoti, bet nerizikuoju, o sykį pabandžiusi vis tiek nepagaunu to žvilgsnio, visada nukreipto į kiekvieną. Klasikinis didysis brolis dera prie apšiurusių gatvių. Kai kuriuose naujesniuose plakatuose jis kartu su orkų karaliumi. Vietiniai sako, kad šalis ne tik žlugusi – ji parduodama po gabaliuką. O Rusija kaip tik laukia užmokesčio už pagalbą vykdant nusikaltimus žmonijai. Vakare vyro sesuo parodo į moterį, vilkinčią nikabu ir su dideliais akiniais nuo saulės. Jai taip pat keista ją matyti, kaip ir man. Pabėgėlių čia atvykę ir iš Sirijos šiaurės rytų – dalį teritorijos buvo kuriam laikui užgrobusi „Islamo valstybė“. Per pastaruosius 10 metų pasikeitė ne tik gatvės, bet ir jomis vaikštantys žmonės.
XVIII a. statyti Azmo rūmai, Damasko senamiestis. Aurelijos Auškalnytės nuotraukos iš Sirijos
Kaip išjudinti žmones iš stingulio, kaip juos vėl išmokyti mąstyti ir kurti, kiek tai gali užtrukti – pasikartojantis pokalbio su vietiniais leitmotyvas. Vienas iš tų pokalbių vyksta kavinėje su staliukais, pagamintais iš perdirbtų daiktų. Ant sienos spalvotuose skrituliuose stulpeliu surašyta: „I am divine, connected, expressive, loved, strong, creative, safe“ („aš esu dieviškas, susietas, išraiškingas, mylimas, stiprus, kūrybingas, saugus“). Keli jaunuoliai ir jaunuolės sėdi su nešiojamaisiais kompiuteriais, atlieka studijų užduotis, kažkas braižo architektūrines schemas. Kavinės savininkas Ihssanas mąsliai sėdi prie įėjimo ir lėtai traukia cigaretę veidu į saulę, vėją ir dyzelio kvapą. Atneša kėdes ir mums. „Niekaip kitaip negalėjau legalizuoti to, ką dariau, kaip tik įkurdamas kavinę“, – pripažįsta jis. Tai, ką bando daryti, išties panašiau į startuolių kalvę, kriptovaliutų įmonę ir koučingo paslaugas vienu metu. Galbūt tai vienintelė vieta Damaske, kurioje svarbi ekologija ir veganizmas. Kol kalbamės, Ihssano jaunas šunytis šokinėja aplink jo kojas. Jis pats sako, kad didžiausia problema Sirijoje, kad visi, kurie taip aršiai nekentė tradicijose įkalintų savo tėvų, dabar patys virto tokiais pačiais – gyvenančiais iš inercijos, nieko nebenorinčiais keisti. Jų vidinis gyvenimas skurdus, jie netgi sapnuoja ir svajoja retai. Aš pridedu: didelė dalis sirų svajotojų ir mąstytojų dabar tiesiog išsibarstę po pasaulį. Niekas nepamini – kai kurie žuvę. Bet paties Ihssano svajonė – plėsti savo bendruomenę, grįstą ryšiu ir tarpusavio palaikymu, – vėlgi pasikartojantis leitmotyvas, kurį išgirstu ne tik iš jo lūpų. Kelis kartus šmėsteli mintis: o kur tokie praktinės filosofijos klausimai sprendžiami Lietuvoje? Ar gali būti, kad vilties perkurti pasaulį turime dar mažiau?
Kelionėje ir jau grįžus į Lietuvą persekiojo aplinkinių klausimas: „Ar tau patiko Sirija?“ Kaskart jį išgirdusi juntu irzulį, nors turiu visą atsakymų repertuarą: „taip, žinoma“, „buvo įdomu lankytis“, „patiko – nėra tinkamas žodis“, „nepatiko“. Kad ir kaip norėčiau vaizduoti esanti bebaimė, – vien sienos kirtimas yra didžiulės įtampos kupina ir sukrečianti patirtis. O vaikštant Damasko gatvėmis mano europietiškas gero gyvenimo šleifas seka kaip šešėlis. Štai perkame dovanas šeimai ir draugams – juk po tokios kelionės visi tikėsis lauktuvių, bet kaskart apima kartėlis ir gėda. Nes išgaliu sau leisti iš dūstančios šalies išsivežti autentišką beduinų rankomis austą kilimą. Prisipirkti antikvarinių mažmožių, kuriuos esu mačiusi tik kolonijiniuose muziejuose. Viena vertus, turiu užmiršti saugumą, tiesiog nustoti jausti baimę tose situacijose, kuriose įprastai ją jaučiu – ne tik įprasdama prie ginklų vaizdo, bet ir važiuodama bet kokia transporto priemone. Kita vertus, vyro šeima apsupa mane šiluma ir rūpesčiu, už kurį nemoku atsidėkoti. Reikia daug pastangų, kad nepaskęsčiau savirefleksijose ir susitikčiau su Sirijos realybe – ne labiau idealizuota ar dramatiškesne, nei yra iš tikrųjų.
Aurelija Auškalnytė – įgijusi psichologės išsilavinimą, dirba nevyriausybinėse, žmogaus teises ginančiose, organizacijose.