Vilmanto Raupelio / LRT nuotr.

 

Girdime sakant: „Išjungėme priešo televizijas – užtenka kalbėti apie informacinį karą.“ Bet ar tikrai? Dėmesingumo stoka, informacijos skvarba, individo polinkius geriau už jį patį išmanantys algoritmai kelia klausimų, kaip kalbėti apie saviraiškos laisvę, žmogaus teisių apsaugą. Vaikštome per miglą slapta tikėdamiesi, kad reikalai „kaip nors išsispręs“. Neišsispręs, nes stovime ant teisinės ir politinės sistemos, kuri nebuvo kuriama galvojant apie nūdienos grėsmes, pamatų.

Kai VU TSPMI dėstytojas Nerijus Maliukevičius šio amžiaus pradžioje pradėjo kalbėti apie informacinį karą, mūsų televizijos maloniai retransliavo rusiškus serialus, o teisininkai apie saviraišką kalbėjo pasitelkdami Voltaire’o aksiomą: „Nesutinku su tuo, ką sakai, bet iki mirties ginsiu tavo teisę tai sakyti.“ Šiandien rusiškų serialų Lietuvos televizijose jau seniai neliko, o ką daryti su Voltaire’u taip ir nesugalvojome. Šitaip naiviomis, kiek nuo ekranų paraudusiomis akimis nugyvenome ketvirtį XXI amžiaus.

Būdami priešakinėse eilėse matome, kaip didžiųjų interneto platformų sukurtus pardavimo algoritmus Rusija ir Kinija naudoja skleisdamos abejones mūsų institucijomis, gilindamos visuomenės pleištus, rodydamos, kur ieškoti „tikrųjų“ vertybių. Galime išjungti televiziją, galime nusukti antenas nuo Baltarusijos pusės, gal net užblokuoti kokį IP adresą. Bet interneto platformų taip lengvai nesustabdysime – jos žaidžia pagal savo taisykles ir veikia neapibrėžtoje teritorijoje. Psichologas Solomonas Aschas dar 1951 m. atskleidė žmogaus konformizmo mastą, todėl emocijų valdomoje ir socialinių tinklų „administruojamoje“ visuomenėje uždrausti ką nors po jau įvykusio fakto gali būti tiesiog per vėlu: kol komisija susirinks, jau, žiūrėk, už lango protestuotojai kovoja už „teisingas“ vertybes.

Lietuvoje deramo dėmesio nesulaukė praėjusių metų gruodį priimtas Rumunijos Konstitucinio Teismo nutarimas dėl prezidento pirmojo turo rezultatų anuliavimo, kai į antrąjį turą pateko per socialinius tinklus skleidžiamos aktyvios prorusiškos rinkiminės kampanijos remtas kandidatas Călinas Georgescu. Šis nutarimas sulaukė ir ovacijų, ir kritikos – juo Konstitucinis Teismas beprecedentiškai įsikišo į rinkimų procesą ir tai padarė be išsamių motyvų, remdamasis žvalgybos informacija. Nors iš pirmo žvilgsnio mes atrodome kaip atspari ir grėsmes atskirianti visuomenė, tačiau ar iš tikrųjų nebus rastas kelias į didelės visuomenės dalies širdis per ribinius kandidatus, ne iki galo apibrėžtas rinkimines kampanijas, pragmatiškas, populistines idėjas? Teisinė sistema nėra visapusiškai pasiruošusi susidurti su visuomenės nuomonę žaibiškai galinčiais paveikti veiksmais. Nesant pakankamų gairių, Rumunijai (kaip ir mums) lieka atsiremti į nepriklausomai veikiančius ir operatyviai reaguojančius profesionalus, pirmiausia teisėjus.

Didelis jautrumas skleidžiamai informacijai formuoja politines ir teisines „kovojančios demokratijos“ užkardas, kurios gali išspirti net nebūtinai priešiškus informacijos šaltinius (prisiminkime pas mus uždraustą rodyti Hayao Miyazaki filmą „Berniukas ir garnys“, kurio platinimo teisės Lietuvoje priklausė su Rusija susijusiai įmonei, todėl kino teatrai atsisakė šį filmą rodyti). Todėl  Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje šiais metais vykusios paro­dos „Stebimi: cenzūra Lietuvos mene XX–XXI a.“ eksponatai nesibaigia su dešimtuoju dešimtmečiu. Ir tai yra dėsninga, nes vis atviriau pripažįstame, kad gyvename karo sąlygomis, kai aukščiau už individualią raišką tampa valstybės demokratinės santvarkos likimas.

Mes grįžtame į savo saugią kultūrinę salą. Iš jos statome tiltus ten, kur nėra grėsmės. Tačiau visai šalia, prie kito staliuko, girdime kitų salų atstovus. Ar tai nėra alternatyvi socialinė terpė, kurioje gali užgimti ir sėkmingas pasipriešinimas vyraujančiai santvarkai? Apverskime aukštyn kojom politologės Ainės Ramonaitės su bendraautoriais atliktą tyrimą, virtusį knyga „Nematoma sovietmečio visuomenė“, ir neteksime atsparios visuomenės iliuzijos. Ar nėra taip, kad šiandien gyvename kartu su šešėlyje esančia alternatyvia visuomene, su kuria dalijamės ta pačia žeme, bet kartu visiškai nesutariame dėl istorijos sampratos ir ateities projektų? Nesiūlau įtikinti, siūlau pakalbinti. Nes, kaip „Mažajame pasaulio centre“ rašo Krzysztofas Czyżewskis, „kas palikta likimo valiai, išmesta už to, kas mūsų, ribų, visada atsisuka prieš mus“.