Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Vienoje iš gyvybingų feisbuko grupių, kuriose kalbama apie rimtus ir praktiškus reikalus, tokius kaip patalpų nuoma, iškeliamas klausimas: ar butą geriau nuomotis be orkaitės, ar be indaplovės? Šimtas žmonių samprotauja, lygina, kontekstualizuoja, ironizuoja, detalizuoja, mąsto! Kitas šimtas pasisako trumpai ir drūtai. Iš pradžių rezultatas apylygis, vėliau į priekį ryškiai išsiveržia orkaitė.
Bėkite į šalį su savo klimato krizėmis, vaivorykštėmis ir juodais dažais, su tarptautiniais konfliktais. Skuoskite kuo toliau su visokio plauko iniciatyvomis, analizėmis ir sudėtingais reiškiniais. Tegul po šiomis naujienomis komentuoja už atlygį dirbantys troliai. Dabar užsisakysim picų. Net ir labai abejotinos kokybės picų puslapius socialiniuose tinkluose mėgsta daugiau žmonių nei geriausias šalies nevyriausybines organizacijas. Galbūt todėl, kad pamėgus tokius puslapius ir dalinantis jų informacija galima gauti ko nors nemokamai.
Kaip būtų lengva pasibaisėti abejinga žmonija. Tačiau aš irgi mielai padiskutuočiau apie namų apyvokos daiktus ir jų svarbą. Nė nereikėtų penkis kartus apsvarstyti savo nuomonės prieš skelbiant. Tokių diskusijų patrauklumą lemia vienas svarbus aspektas – į jas įsivėlus nieko neprarasi. Nei mano, nei tavo tapatybės nenusako nei orkaitė, nei indaplovė. Niekas neteis ir nepradės šalintis už pasirinkimą advokatauti vienai ar kitai. Čia juk ne Palestinos klausimas! Ir maistas tūlam lietuviui nėra tas dalykas, kuris apibrėžtų tapatybę, nors kituose kraštuose gali būti ir kitaip.
Sakoma, žodis – ne žvirblis... Greičiausiai posakis kilęs iš senų laikų, kai žmonės lengvai pagaudavo žvirblius. Dabar internete pasakytas žodis dribteli kaip invazinis šliužas. Net ištrintas jis grįžta ir dauginasi. Užrašytas ant viso labo palaikės servetėlės, kuri – atrodė, tuoj bus pastumta į šalį – vėl sušvinta kieno nors padarytos momentinės ekrano nuotraukos pavidalu. Toliau savo darbą dirba algoritmai, kurie rūpinasi, kad tai, kas matoma, būtų dar labiau matoma. O tai, kas gėdinga, – dar labiau gėdinama. Už šliužą neįmanoma ir atsiprašyti, nes jis nepavaldus laikui, taigi ir kontekstui.
Ieškodami priežasčių, kodėl vietoje reikšmingų diskusijų dažniausiai girdime tik praktiškų klausimų sprendimo ir vienadienių linksmybių klegesį, turime kalbėti ir apie atšaukimo kultūrą (angl. cancel culture). Kaip ir kiekvienas populiarus terminas, šis irgi vartojamas nežinia kam apibūdinti. Tai ir prasminga minios nuobauda galingiesiems už nusikalstamą elgesį, pavyzdžiui, seksualinį priekabiavimą, įmonių – už darbuotojų išnaudojimą ir pan. Bet tai ir ostrachizmas už bet kokį neetišką leptelėjimą viešojoje erdvėje ar pasisakymą, kuris gali būti suprastas kaip įžeidžiantis tam tikras visuomenės grupes. Ironiška, bet nuo pastarojo kartais nukenčia net tas pačias pažeidžiamas grupes ginantys asmenys, kurių įžeidimu (ar nepakankamai geru atstovavimu) yra apkaltinami ir taip sutepami nenuplaunama gėdos dėme. Antra vertus, atšaukimo terminui įgyjant vis tamsesnį atspalvį, pagrįsta kritika tiems, kurių pasisakymai išties menkina kitus ar stiprina ydingus stereotipus, nebelaikoma rimta ir pati yra gėdinama – esą štai vėl bandote kažką atšaukti. Labai painu.
Dar vienas svarbus šių dienų terminas yra politkorektiškumas. Tai bandymas kalbėti taip, kad neįžeistum pažeidžiamų visuomenės grupių. Vis dėlto nė karto nesu girdėjusi šio termino vartojant pozityviai. Dažniausiai reikalaujantieji teisės nevaržomai reikšti neapykantą piktinasi esą primetamu reikalavimu būti politkorektiškais. Kitas kraštutinumas – sėkmingi politkorektiški žmonės ar verslai. Sėkmingi, nes išmoko tinkamai vartoti žodžius, kai jiems tai naudinga, o po jais paslėpti savo tikrąją nuomonę. Visuomenėse, kur pagarba kitam jau įsigalėjusi kaip tvirta norma, toks politkorektiškumas tampa savita problema, kadangi stabdo diskusijas. Visi šypsosi, linkčioja ir nežinia kas tokie susigūžę prie slaptų kabinų balsuoja už atvirai neapykantą skleidžiančias partijas.
Šalia tokių keistų reiškinių – galbūt visada egzistavusių, bet dabar išvešėjusių virtualiojoje erdvėje, yra ir realūs šeiminiai, darbiniai ir gatviniai ginčai, persisunkę dirginančiomis frazėmis. Prieš keletą dienų teko bendrauti su žmogumi, kuris piktinosi išgalvota pandemija. Iš pradžių viduje bjauriai nusipurčiau, bet aplinkybėms taip susiklosčius, kad niekur pabėgti negalėjau – klausiausi toliau. Paaiškėjo, kad to žmogaus pasipiktinimo ašis – per pandemiją nutrūkusios socialinės paslaugos, ribotos galimybės gauti pagalbą ir kiti dalykai, su kuriais visiškai sutinku ir laikau reikšminga kritika pandemiją valdantiems. Paskubėdama pasitraukti iš pokalbio būčiau įsitikinusi, kad mūsų nuomonės kardinaliai skiriasi, ir demonizavusi pašnekovą.
„Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Thomo Manno didingojo veikalo „Užburtas kalnas“ pagrindinį veikėją Hansą Kastropą, patekusį į tuberkuliozės sanatoriją, kur galioja šiek tiek kitos elgesio normos, netrukus persmelkia mintis, kad būti tvarkingu, į standartus įtaikančiu, geru mokinuku yra gera. Tačiau to jausmo nepalyginsi su laisve, užplūstančia gėdingai neatitikus visuomenės suformuoto standarto. Jis greitai ir su pasitenkinimu paseka kitų pavyzdžiu ir nustoja nešioti skrybėlę – padoraus žmogaus garderobo akcentą, leidžiantį susitikus su kitu padoriu žmogumi mandagiai pasisveikinti.
Internete nėra jokių skrybėlių, visi vienplaukiai. Į virtualiąją erdvę automatiškai nepersikėlė net ir įprastos mandagumo normos. Kur dabar rasti tas skrybėles, kurios leistų susikalbėti? Galbūt netrukus nebereikės kurti naujos etikos, nes bus rasti technologiniai sprendimai šioms problemoms. Kokios nors naujos, kitaip veikiančios superprogramėlės? Tokiu atveju po 20 metų diskusija apie orkaites bei indaploves ir apskritai komentarų skilties pavyzdžiai bus demonstruojami didžiulio populiarumo sulauksiančioje parodoje. Kol kas turime kitą išeitį – baigti žaisti su visokiais madingais ir neaišku ką reiškiančiais terminais, kuriais taip lengva manipuliuoti. Kalbėkime apie paprastą dalyką, dėl kurio galbūt pavyktų susitarti, – pagarbą.