Naujienų sraute netikėtai mano akį užkabino nauja kostiuminė muilo opera „Bridžertonų kronikos“. Tai atpalaiduojantis geismų apie turtą, meilę ir tobulą seksą lipdinys. Skirtumas nuo įprastų tokio žanro ir stiliaus kūrinių yra ne tik jau gana įprastas nuokrypis nuo tradicinio istoriškumo, kai pobūvyje orkestras griežia dabartines melodijas ar čiauškama šių dienų frazėmis. Būtent šiame seriale santykinai daug veikėjų, įskaitant karalienę, hercogus ir kitus didikus, yra juodaodžiai. O gal būtų tiksliau pasakyti, kad aktoriai, atliekantys šiuos vaidmenis, yra juodaodžiai. Rasės klausimas visiškai neegzistuoja, tarsi šiame alternatyviame pasaulyje niekada rasizmo ir nebuvo, lygiai kaip niekada sistemiškai nediskriminuoti žaliaakiai ir akių spalva neneša jokio papildomo krūvio.

Nepaisant to, kad daugelis serialo apžvalgų pagrindiniuose užsienio naujienų portaluose net neaptaria šio sprendimo, kontroversija nuraibuliavo. Toks serialo kūrėjų (originaliuose tekstuose, kurie buvo adaptuoti ekranui, visi veikėjai – baltieji) sprendimas suteikė galimybę juodaodžiams aktoriams vaidinti XIX a. pr. kostiuminėje dramoje ne tik tarnus ar sunkiai visuomenės laiptais kopiančius, vidinių traumų ir išorinės diskriminacijos kamuojamus personažus. Tai išties puiku. Be to, visiems žiūrovams suteikta galimybė su kuo nors iš didikų identifikuotis (beje, tarp antraplanių veikėjų yra homoseksualus vyras, feministiškų pažiūrų mergina, apkūni mergina etc.). Tikėtina, toks tapatybių įvairumas tiesiog finansiškai naudingas plečiant rinką. Šią prielaidą patvirtina didelis šio serialo populiarumas.

Pastaruoju metu įmonės skirtingas tapatybes įtraukia drąsiai, bet tik tada, kai joms tai paranku. Pavyzdžiui, „Volvo“, reklamuodama automobilius visai šeimai, du tėčius Lenkijoje pakeičia į tradicinę šeimą. Visgi didžiausia problema serialuose paprastai ta, kad įvairių tapatybių atstovai lieka su ant kaktų priklijuotomis etiketėmis, bet kartu ir vienodi, be konteksto, neatliepiantys tikrų patirčių, savotiškai nusavinti. Tarkim, arabai jau kone prašo, kad populiarioji Vakarų kultūra vėl pradėtų juos vaizduoti tik kaip teroristus ir pralinksmintų kitais stereotipais, užuot pabrėžtinai ir lygiai taip pat be konteksto demonstravusi, kokie arabai liberalūs, geri ir taikūs. Šitai jau primena sovietines vaikiškas knygutes, kuriose aplink Žemės rutulį šoka laimingi visų rasių vaikai. Ir šiuo, ir anuo atveju tai tiesiog iliuzijos.

Grįžkime prie „Bridžertonų kronikų“. Visgi daug kas pastebi, kad juodaodžių vaidinami personažai, jų istorijos mažiau išplėtotos nei baltųjų. Su tuo sutikti sunku, nes nepastebėjau nė vieno veikėjo istorijos išplėtojimo. Visi vienodai gerai atlieka savo geismo objektų vaidmenis, ir tiek. Didesnė problema, kad didikų aistromis imperija gyva būti negali. Juk imperija susikūrė ir buvo išlaikoma išnaudojant užgrobtas teritorijas, šiurkščiai tariant – didžia dalimi pastatyta ant rasizmo. Istorinio rasės vaidmens pašalinimas taip pat gali būti suprastas kaip jos ignoravimas ar nenoras liesti problemos. Be to, įvairovės reikalaujančių žiūrovų poreikius tenkinti pasiryžusi industrija žino, kad negali panaikinti kitų elementų, pavyzdžiui, tegul tarnai būna labai atsidavę ir laimingi tarnaudami. Taigi ir iš rasizmo galutinai eliminuojamas realybės gylis.

Šiame kontekste norisi prisiminti dar vieną populiarų serialą „Valdovės gambitas“. Jame iš dalies panaikintas ne rasės, o lyties svoris. Pagrindinė veikėja menkai veikiama tiek išorinio, tiek internalizuoto seksizmo. Ji tampa geriausia pasaulio šachmatininke, o moteris niekada nėra to pasiekusi. Apie tokį pasirinkimą nemažai kalbėta kaip apie išlaisvinantį, įgalinantį. Atrodo, serialas ne tik paveikė šachmatų lentų pardavimus, bet paskatino prie šių lentų palinkti ir daugiau mergaičių. Tikiu, dalis jų netruko nusivilti, kad joms neišeina taip lengvai siekti sėkmės, mat tenka nuryti karčių piliulių, apie kurias niekas nepasakojo. Tokias piliules gėrė ir pirmoji Lietuvos šachmatų čempionė, pamačiusi užkulisiuose renkant ne sumaniausią, o dailiausią žaidėją. Apie jas taip pat kalba stipriausia visų laikų šachmatininkė Judit Polgár bei daugybė kitų, kurių nuo žaidimo nepavyko atgrasyti pašaipėlėmis. 

Būtų kvaila rimtai kritikuoti populiariosios kultūros bandymus žaisti su alternatyviomis istorijomis. Juk tikrai geriau kalbėti apie rasizmą ar lyčių lygybę nei nekalbėti. Vis dėlto kartais vienas kalbėjimas uždengia kitą kalbėjimą ir sukuriama iliuzija, kad viskas aptarta, viskas išspręsta, visi keliai atverti individo, nepriklausomai nuo jo tapatybių, sėkmei. O ką daryti, jei pati sėkmė yra problema? Jei manipuliuojama objektais vienintelėje įsivaizduojamoje ir galbūt klaidingoje matricoje?