Kęstas Kirtiklis. Internetinis „serialas“ su archajiniu poskoniu

× Kęstas Kirtiklis

 

Evgenios Levin nuotrauka

Kodėl? Ne tik todėl, kad paskalos visada įdomios. Populiarioji kultūra (ir nuomonės formuotojų nuotykiai) turi tai, ko, pripažinkime, dažnai nebėra rimtojoje kultūroje, – aštrų siužetą. Kartais jo vingiai tokie netikėti, kad bet koks meno kritikas, regėdamas juos knygoje, filme ar spektaklyje, niurnėtų dėl dirbtinumo. Pagrindinė siužetinė linija veik tipiška: garsių, nes yra garsūs, veikėjų skyrybos, santuoka su vyro geriausiu draugu, vaiko gimimas, smurtas ir vėl skyrybos. Man ši istorija primena britų filosofės ir rašytojos Iris Murdoch romanus, kuriuose ant farso ribos balansuojantys veikėjų nuotykiai tėra fonas moralės filosofijos problemoms apmąstyti.

Tiesą sakant, moralinių, socialinių ir kitokių temų šioje istorijoje – ne viena. Viskas prasidėjo nuo smurto artimoje aplinkoje, gal net lyties pagrindu. Visuomeniniu požiūriu, tai pati aktualiausia tema. Nes, nors specialistai teigia, jog kas ketvirta (!) moteris Lietuvoje yra patyrusi smurtą, apie tai beveik nekalbama. O kai tai galimai patyrė Viktorija Siegel-Suodaitė – prabilo visi. Staiga prabilo, staiga ir nutilo. Net nežinia – kodėl, gal todėl, kad lietuviška popkultūra iki socialinės kritikos neprinoko, o gal todėl, kad stebėtojams tema ne tokia ir aktuali, gal net priešingai – smurtas namie nelabai viešintina, bet norma. Kam čia malonu, kai internetinis serialas moralizuoja.

Tuomet, kaip juokavo vienas internetinis šmaikštuolis, liko smurtas tolimoje aplinkoje. O paskui neliko ir jo, bet pasirodė nekilnojamasis turtas, nemaloniai priminęs, kad esame žemdirbių mentaliteto visuomenė. Ekonominio, socialinio ir geografinio mobilumo amžiuje reikalai pasisuko kaip XIX a. Lietuvos kaime – svarbiausia, kam teks nekilnojamasis turtas. Antra vertus, galima sakyti, šitaip Suodaičių drama įgyja kone mitinę dimensiją. Štai „Mahabharatoje“ vienas iš epitetų, pagerbiančių karžygį, yra „turto pelnytojas“, vadinasi, tas ar ta, kas iš šio karo išeis turtingesnis, pasirodys geresnis kovotojas. Gal net labiau palaikomas dievų. Pažiūrėsim.

Turto dalybų įkarštyje pasirodė ir man įdomiausias moralinis klausimas: ar mūsų visuomenėje priimtina, kad žmonės gali klysti? Keistas klausimas? Betgi žmones, kurie viešai yra prisipažinę klydę, galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. Dėl bet ko – pažiūrų, pasaulėžiūrų, požiūrio į kitus žmones. Pradedant tuo, kad buvę TSKP nariai ir tada dirbo Lietuvai. Baigiant... šiuo metu – V. Siegel.

Trečiąją veiksmo savaitę pagal visus žanro reikalavimus nufilmuotame monologe V. Siegel atsiprašė gerbėjų, kad juos „durnino“ kelerius metus rodydama jiems ne tokį gyvenimą, koks buvo, bet tokį, kokio ji norėjo. Dėl to jai dabar labai gėda. „Mieli sekėjai, „Instagram“ pasaulis netikras“, – pranešama „Instagram“. Sakytum, nieko naujo, popkultūra kritikuoja save. Holivudas prikepė daugybę filmų kritikuojančių Holivudą.

Bet man įdomiau, kaip greitai V. Siegel nusisuka nuo tokios kritinės savirefleksijos ir svarsto, kad labiausiai melavo išties pliką kaip tilviką L. Suodaitį rodydama lyg turtingą ponaitį. Dabar dėl to kyla problemų jos verslui ir nekilnojamam turtui. Problema – ekonominė. O kur moralinė – klydau norėdama, klydau elgdamasi, klydau mylėdama? Ne, ką jūs! Įsimylėti žmogų, kuris galiausiai smurtavo, nebuvo klaida. Santuoka nebuvo klaida, prieš tai buvusios skyrybos irgi nieko tokio. Šiuo požiūriu, viskas visada buvo gerai. Ir tebėra gerai. Aš dėl visko teisi. Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka popkultūros karalystei.

Trumpai tariant, kelias pastarąsias savaites visi, kas norėjo, stebėjo vienos šeimos (čia, beje, dar ir du vaiku įpainioti, bet apie juos gal nereikia) dramą, kurioje socialines ir moralines problemas nusvėrė nekilnojamasis turtas.

Beje, ar pastebėjote, kad siužeto linijos „o gal einam pas specialistus pasikonsultuoti ir bandom taikytis“ nebuvo? Man jos šitoje istorijoje pritrūko. Bet ar įsivaizduojat, kaip tada būtų nuobodu? 

 

Kęstas Kirtiklis – filosofas, dėsto VU Filosofijos ir Komunikacijos fakultetuose, domisi medijų, komunikacijos ir humanitarinių mokslų filosofinėmis problemomis.