Aistės Noreikaitės nuotrauka

  

Lietuvos Prezidentui Gitanui Nausėdai pasirašius dekretą atimti rusų ledo šokėjai Margaritai Drobiazko išimties tvarka suteiktą Lietuvos pilietybę, visuomenėje kilo aršios diskusijos. Šis atvejis man keistai priminė prieš du su puse tūkstančio metų vykusį teisminį procesą, kuriame iš garbingų Atėnų miesto piliečių sudarytas teismas myriop nuteisė filosofą Sokratą. Tiek vienu, tiek kitu atveju buvo keliamas pilietinio lojalumo valstybei klausimas. Laimei, dabar gyvename palyginti humaniškais laikais: Sokratas už savo nelojalumą sumokėjo gyvybe, o M. Drobiazko tiesiog neteko pilietybės, tačiau ir vienu, ir kitu atveju įvyko piliečio eliminavimas iš valstybės gyvenimo. Abu kaltinamieji savo gynybinę poziciją grindė aukštesniais nei politinė kryptis valstybės, kurios piliečiais buvo, tikslais. M. Drobiazko teisinosi skleidusi „kultūros ir gėrio šviesą“, Sokratas aiškino siekęs išminties ir tiesos. Abu savo veikla jautėsi pakilę virš politinių reikalų. Abu šie procesai yra tiesiogiai susiję su karu. Sokrato teismas vyko praėjus keleriems metams po to, kai Atėnai išsivadavo iš „trisdešimties tironų“ valdžios. Tai buvo tik 8 mėnesius išsilaikęs oligarchinis režimas, kurį demokratiniams Atėnams primetė Peloponeso kare juos įveikusi Sparta. 

Reikalas tas, kad Sokratas savo filosofijoje labai skeptiškai vertino demokratiją kaip teisingiausią ir geriausią santvarką ir keli iš tų 30 tironų buvo jo mokiniai. O M. Drobiazko, nepaisydama tebesitęsiančios Rusijos agresijos prieš Ukrainą, dalyvavo aukšto Kremliaus pareigūno žmonos organizuojamuose renginiuose. Galbūt esminį situacijos sudėtingumą iš tiesų lemia, kad abiem atvejais savaime šie veiksmai, atsieti nuo karo konteksto, nereiškia nieko blogo. Demokratija tuo ir pasižymi, kad ją, priešingai nei tironiją, galima laisvai kritikuoti. O iš sovietų okupacijos išsivadavusi Lietuva lyg ir pati siekė, kad jos piliečiai galėtų laisvi keliauti, dirbti ir kurti visame pasaulyje.

Panašu, kad vis intensyvėjant civilizacinio pobūdžio konfliktams žmonės bus verčiami užimti vieną ar kitą pusę. Sokratas aktyviais veiksmais nerėmė Spartos, o M. Drobiazko niekada viešai nesakė pritarianti Rusijos agresijai. Abu jie buvo populiarūs ir mėgstami visuomenėje. Panašu, abu karo (pokario) sąlygomis tiesiog gyveno ir elgėsi taip, tarsi nieko nebūtų įvykę. Jis ir toliau nešė Išmintį, o ji – Grožį.

M. Drobiazko atveju teisininkai daugmaž vieningai sutaria, kad prieš 30 metų išimties tvarka jai suteiktą pilietybę atimantis Prezidento dekretas greičiausiai bus nuginčytas teisme. Toks sprendimas yra diskriminuojantis ir sukuria dvi nelygiavertes piliečių grupes, kurių teisės skiriasi, kadangi iš vienų pilietybė gali būti atimta, o iš kitų (t. y. iš tų, kurie Lietuvos pilietybę įgijo gimdami ir jokios kitos pilietybės neturi) – ne. 

Kad ir kaip teismai išspręs šį klausimą, sprendimas tiesiogiai turėtų paliesti tik gan siaurą asmenų su dviguba pilietybe ratą. O platesnio pobūdžio problemas, kylančias iš piliečių nelojalumo savo valstybei ir jos santvarkai, demokratinė visuomenė privalės spręsti savarankiškai ir, panašu, ši problema tik aštrės. Šiuo metu pasaulis ginčijasi, ar galima su Putino režimu tapatinti visus Rusijos gyventojus, ar teisinga atsakomybę už „Hamas“ terorą primesti visiems Gazos Ruože gyvenantiems palestiniečiams. Vis dažniau prisimenami Antrojo pasaulinio karo metu sąjungininkų vykdyti negailestingi Vokietijos ir Japonijos miestų bombardavimai, kai siekiant palaužti totalitarinių diktatūrų pasipriešinimą po griuvėsiais buvo palaidoti tūkstančiai civilių.

Senovės graikai žmogų, savo noru nusišalinantį nuo visuomeninių reikalų tvarkymo, vadino idiotu. Panašu, ir Lietuvoje ateina metas, kai teks prisiminti, kad pilietis – ne tik pilies gyventojas, bet ir jos gynėjas. M. Drobiazko tiksliai suformulavo problemą: „Ar aš turiu visą gyvenimą įrodinėti, kad esu sąžininga pilietė, o Povilas, Lietuvos pilietis, to daryti neprivalo?“ Nepriklausomai nuo šios bylos baigties kiek perfrazuotas klausimas dar tebelauks atsakymo: „O ką privalėjo padaryti Lietuvos piliečiai Povilas ir Margarita?“

 

 

Aurimas Šimeliūnas Vytauto Didžiojo universitete baigė filosofijos studijas. Domisi kultūra, filosofija, istorinės atminties klausimais ir kitomis visuomeninio gyvenimo aktualijomis.