Karolio Mankausko nuotrauka

 

„Tarp manęs ir politikos santykis toks: įsijungiu „Panoramą“, kai neina užmigti“, – kalbėdamas apie nemigą ir vaikystės nostalgiją sako pažįstamas. Politika jis nesidomi, nes nuobodu, reikalauja laiko ir jo „nelabai“ liečia. Apklausos skelbia, kad Lietuva – viena iš pirmūnių Europoje pagal jaunų žmonių apolitiškumą. Jei domiesi pats, nemaža tikimybė, kad draugų kompanijoje galėsi apie politiką padiskutuoti nebent su savimi. 

Pastaruoju metu socialinėse medijose kaip niekada gausu vaizdų iš protestų. Jungtinėje Karalystėje jaunų veidų visuomenė protestuoja prieš monarchiją, per mažas algas transporto ir sveikatos priežiūros darbuotojams ar tinkamos aplinkosaugos politikos nebuvimą. Tūkstančių protestuotojų vaizdai iš Prancūzijos prieš Emmanuelio Macrono pensijų reformas tarp jaunimo šmaikščiuose kontekstuose sklinda tiktoke ir instagrame, o Donaldo Trumpo teismo dieną jaunieji amerikiečiai prie rūmų rikiuojasi daužydami puodus ir reikalaudami buvusį prezidentą už pažeidimus nubausti. Jaunas lietuvis, dirbantis pagal individualios veiklos pažymą, apie kažkurį iš šių išvardytų politinių protestų jums gal ir papasakos, bet kas vyksta Seime su mokesčių reforma, kuri, tikėtina, palies ir jį, nebus girdėjęs.

„Nieko aš juk nepakeisiu“, – sakinys įsikerojęs taip giliai, kad išrauti veik neįmanoma. Politinė jaunimo pozicija bandė užgimti silpnai, lėtai ir nedrąsiai. Dalis iki tol apolitiškųjų prie balsadėžių buvo pakviesti Laisvės partijos. Juos sužavėjo programinės nuostatos dėl marichuanos dekriminalizavimo ir partnerystės įstatymo. Laikas, tikėtina, vienos kadencijos partijai baigiasi. Kol programinės nuostatos dulka stalčiuose, „nieko aš juk nepakeisiu“ šaknis leidžia dar giliau. Pabandėm kartą, įrodėm, kad nesikeičia, nebebandysim.

Atgavus nepriklausomybę savo pilietines teises ne itin skubinosi ginti ir mūsų tėvai. Protestai vykdavo kraštutiniais atvejais. Dieną, kai ekonominės krizės akivaizdoje dužo Seimo langai, prisimename daugelis. Po to metų metus spengė tyla, kol pandeminių suvaržymų laikotarpiu užgimė dalies žmonių, ne itin pasitikinčių mokslu, įniršis. Protestas virto riaušėmis, demokratijos vertybė reikšti savo nuomonę iškrypo ir užsiteršė. Riaušėms priešnuodį maišė tik Vilniaus viešojo transporto vairuotojų streikas, parodęs, kad demokratiški, kultūringi protestai Lietuvoje gali tapti megafonu kreipiantis į valdžią. Paskui sekė ir ūkininkai, bandantys apginti savo interesus nuo ministerijos. Didžioji dalis šiuose protestuose dalyvavusių žmonių – vyresni. Dažnu atveju tai tie, kurie jaunystėje dėl politikos piktindavosi draugų vakarėliuose, laiko įsigilinti turėjo, o vaikus migdydavo prie „Panoramos“, kuri šiems suaugus tapo tik vaikystės nostalgija. Gal ir todėl, kad prie televizoriaus anuomet burbėta, jog visi – vagys? 

Jaunimas sveikintinai gausiai demonstruoja vienybę dalyvaudami Ukrainos palaikymo akcijose. Jis būrėsi pasisakyti ir už nepriklausomą Baltarusiją, o „Pride“ eitynės kasmet taip pat sulaukia vis gausesnio būrio. Bet miniatiūrinis protestas prie Seimo už Stambulo konvencijos ratifikavimą, pasipiktinimai tarybų nariais dėl pinigų įsisavinimo, diskusija su draugais apie migrantų apgręžimo politiką ar klausimas, kodėl individualiai dirbantiems ir ne tiek jau daug uždirbantiems asmenims turi kilti mokesčiai, lieka paraštėje, nes „žinios yra nuobodu“, „nėra laiko gilintis“, „man niekas neatstovauja“, „aš nieko nepakeisiu“ ir „yra kas žino geriau, tai nebent jais pasikliausiu“. 

Tinklalaidėse, kurių Lietuvoje prikepta tiek, kad užtektų šimtmečiui į priekį, kartais nuskamba jaunų, dažnai apolitiškų, žmonių nedrąsūs pasipiktinimai Seimo nariais tradicionalistais. Piktinamasi alogiškumu, nesuprantama, kodėl Vakarų Europoje jau tiek daug laisvės, o pas mus – viskas taip ilgai, taip iš lėto. Nesuprantama, kad ten politika svarbi ir jaunimui, gal ne tiek, kad šimtu procentu kviestų prie balsadėžių, bet leistų gilintis ir, jei kažkas įgriso, mobilizuotis problemą iškelti garsiai. 

Nesidomėjimas, kas vyksta valstybės politikoje nėra „cool“, „avangardiška“, „alternatyvu“. Tai plakato laikymas, ant kurio parašyta, kad tau vis vien, jog taip peikiami tradicionalistai dėdės ir kelios tetos iš memų sprendžia socialinį ir ekonominį gyvenimą tavo kieme.

  

Jonė Sąlygaitė – aktualijų žurnalistė ir radijo laidų vedėja.