Geniali praėjusio amžiaus ekonomistė Joan Robinson yra pajuokavusi: žmonės ekonomikos mokosi ne tam, kad gebėtų tiksliai atsakyti į visus ekonomikos klausimus, o tam, kad jų negalėtų apgauti ekonomistai. Ar pajutote, kiek naujų klausimų apima tokia ironiška ištarmė?

Kalbant labai bendrai, ekonomika yra mokslas apie pasirinkimus, kuriuos priimame spręsdami kasdien kamuojančius ne tik buities, bet ir būties klausimus. Net vaikas žino – negali turėti visko. Kodėl? Neturime tiek išteklių, kad galėtume patenkinti visus savo norus; neturime tiek gėrybių, kurias galėtume pakeisti į naujesnes ir labiau trokštamas gėrybes; neturime tiek žinių, įgūdžių ar pinigų, kad galėtume pagaminti, nusipirkti ar sukonstruoti tai, apie ką svajojame. Jeigu negalime turėti visko, privalome rinktis. O jeigu jau privalome rinktis, neišvengiamai tenka remtis taisyklėmis ir principais, kurie ir apibrėžia tiek asmeninį, tiek valstybės sprendimą.

Vis dėlto pastaruosius apytiksliai 40 metų ekonomika, pasitelkusi matematiką ir vadinamąją lošimų teoriją, bandė įrodyti esanti aukščiau eilinio socialinio mokslo, tad skelbėsi galinti įvertinti ateitį ir pateikti alutines išvadas. Žaidimas buvo rizikingas ir, kaip rodo pastarųjų metų bėdos, nesėkmingas.

Taip, ekonomistai (nepainioti su pijarščikais iš bankų) kasdien įsitikina, kaip mažai žino. Kita vertus, pasirausę ekonomikos knygose, jie mato, kaip dažnai ne vieną šimtmetį svarstyti klausimai kyla vėl ir vėl. Ekonomika tikrai geba papasakoti apie tai, ką mes, žmonės, išties darome, kai žaidžiame vieną sudėtingiausių gyvenimo žaidimų – mainomės savo darbu, pajamomis ir turtu, tačiau tas mokslas kalba metaforomis (didieji ekonomikos genijai dažnai buvo ir puikūs rašytojai) ir istorinėmis analogijomis. Tad neatsitiktinai ekonomistai kartais prabyla it horoskopų aiškintojai, o kartais rūsčiai pamokslauja ar skeldami trapų tikrovės stiklą deimantiniu minties rėžtuku padalina mūsų turtus ir gyvenimus.

Jaučiu, šioje vietoje savęs jau klausiate, o kodėl apskritai moderniam žmogui, kuriam į galvą diena dienon kalama, jog ekonomika reikalinga tik tam, kad žinotum, kaip tapti milijonieriumi, verta išmanyti ekonomistų ginčus?

Atsakymas trumpas: kad netikėtumėte nesąmone, jog esama ryšio tarp turtėjimo ir ekonomikos žinių. Tiesa, ekonomikos išmanymas tikrai pravers, kai jau labai greit pasaulio ūkius nušluosiantis naujas koronaviruso inspiruotas ekonomikos uraganas palies praktiškai kiekvieną, ir tikrai bus pravartu suvokti, ką išties girdi, kai kalba tas ar kitas gelbėtojas, ir numanyti, kaip skirtingos gelbėjimo programos gali paliesti būtent tavo gyvenimą.

Artėjantys Seimo rinkimai rudenį irgi bus ekonomikos gelbėjimo planų kova, o klausytis politikų kovų tikrai įdomiau, kai gali įžvelgti tas ar kitas jų mąstymo idėjines ištakas ir... ironizuoti, net jei pritari.

 

Koks ryšys tarp ekonomikos, vandens ir druskos?

 

Aptardami modernią vyraujančią ekonomikos teoriją, dėstomą įprastuose ekonomikos vadovėliuose, kalbame apie dvi filosofinėmis ir teorinėmis nuostatomis besiskiriančias mąstymo kryptis. Jos aršiai oponuoja viena kitai ir siūlo iš esmės skirtingas sergančių ekonomikų gelbėjimo strategijas.

Vienas Nobelio ekonomikos premijos laureatas 2003 m. drąsiai paskelbė ekonomikos mokslo pabaigą, mat ekonomistai esą jau žino, kaip spręsti bet kokias kylančias problemas, o 50 ankstesnių metų trukęs santykinai ramus pasaulio ūkio vystymasis savaime įrodo, kad ir ateityje jokių krizių nebesulauksime. „Makroekonomikai pavyko pasiekti tai, ko ji troško nuo pirmųjų gyvavimo dienų: pagrindinis šio mokslo tikslas – nustatyti, kokių praktinių žingsnių būtina imtis, kad būtų išvengta didelių nuosmukių, – įgyvendintas, ir tai patvirtina daugelio dešimtmečių sėkmės istorija“, – aiškino tada Robertas Lucasas. Deja, iki didžiosios katastrofos buvo likę vos 4 metai.

Kodėl šis ir daugybė kitų ekonomistų tūkstantmečio pradžioje taip nuoširdžiai tikėjo, kad mokės išspręsti bet kurią kilusią ekonomikos problemą? Atsakymas nevienprasmis, vis dėlto toks pasitikėjimas grįstas keliomis prielaidomis.

Ekonomistai, kurių idėjiniu lyderiu gali būti laikomas minėtas R. Lucasas, tiki, kad ekonomikos veikimas gali būti aprašytas atsietai nuo žmonių. Jeigu žinai, kaip veikia rinkos, jeigu gebi suvaldyti sudėtingą matematikos techniką ir nuosekliai viską išdėstyti, visada gausi atsakymą, kuris tiksliai ir aiškiai parodys geriausią sprendimą. Taip mąstantys ekonomistai tiki: bet kuri prasminga ekonomikos teorija prasideda nuo prielaidos, jog žmonės yra tiek protingi, kad bet kokiu atveju gebės įvertinti ateities pokyčius, tad elgsis taip, kaip jiems naudingiausia. O jei taip, tai rinka bus tas mechanizmas, kuris ir išspręs visus galimus konfliktus.

Panašaus mąstymo ištakų galima ieškoti Apšvietoje, kai susiformavo pagarba moksliniam žinojimui bei liberaliai demokratijai įprastas pasitikėjimas sveiku protu (common sense), kitaip sakant, minios išmintimi. Tas pats sveikas protas galiausiai atveda prie minties, kad įmanoma įvertinti ateities ekonominių reiškinių tikimybes, vadinasi, nuo jų apsidrausti. Paprasčiau kalbant, taip suvokiama ekonomika virsta savotiška matematikos šaka, o ekonomistai – kritiniu momentu pasirodančiomis šiuolaikinės ūkio scenos Deus ex machina.

O kodėl tada kartkartėmis pasaulį supurto krizės? Šios grupės mokslininkų atsakymas paprastas: jeigu matematiniai modeliai rodo, kad krizės neįmanomos, o jos įvyksta, tai tuo blogiau faktams, kurie tėra laikinos painiavos rezultatas. Remiantis tokia ekonomikos samprata, recesijos vyksta tada, kai verslas ir darbuotojai nesugeba atskirti, kas išties lemia bendro kainų lygio pokyčius: ar pinigų vertės pokyčiai (t. y. infliacija), ar konkretaus verslo padėtis. Dar svarbiau, kad tokia painiava gali būti išspręsta tik nieko nedarant, mat įsiterpusi bet kokia papildoma jėga (tarkime, centrinis bankas ar šalies vyriausybė) laikiną sumaištį gali tik pagilinti ir vietoje veiksmingo sprendimo gausime papildomą bėdų porciją. Beje, panašiai mąstant, neįmanomas ir priverstinis nedarbas. Jeigu žmogus nedirba, nes nesutinka su siūlomu atlygiu, ar galima jį laikyti bedarbiu? Žinoma ne, sako R. Lucasas bei jo sekėjai, ir, manau, su jais sutiktų nemažai sėkmingų Lietuvos žmonių.

Tai esą tikslūs kiekybiniai skaičiavimai, sudėtingas matematinis aparatas ir bet kokios politikos (t. y. visuomenės sutarimų dėl moralinių ir etinių dalykų) atmetimas ekonomiką pavertė nors ir labai žiauria, bet tikslia, matematine disciplina. Tiesa, ar tokia ekonomika vis dar pasakoja apie tikrovę, palieku spręsti jums.

Vis dėlto atotrūkis nuo tikrovės tenkino ne visus ir susiformavo kitas, gerokai mažiau formalius matematinius tyrimus garbinantis ekonomistų frontas. Vieni jų bandė plėtoti empirinius tyrimus, nesinaudodami formalia ekonomine teorija; kiti nesutiko, jog rinka yra tobulas mechanizmas ir kalbėjo apie tai, kad mainuose išlošia tie, kurie geriau informuoti; o treti analizavo šalies įstatymų bei tradicijų įtaką ekonomikai.

Paradoksalu, bet šiai ekonomistų realistų grupei paprastai gerokai sudėtingiau. Nenorėdami labai nutolti nuo tikrovės, tačiau kartu sąžiningai sekdami įprastomis ekonomikos vadovėlių tiesomis, kurios a priori tos tik­rovės nelinkę matyti, jie itin dažnai pasiklysta tarp trijų berželių, tad irgi nesugeba numatyti net itin gilių krizių, tiesa, dėl kitų priežasčių. Jeigu pirmiesiems koją dažnai pakiša pernelyg matematizuotas pasaulio vaizdas, tai antriesiems – pernelyg didelis noras įsiterpti į ekonomikos procesus ir priversti tikrovę prisitaikyti prie to vaizdo, kuris susiformuoja ekonomistų galvose ir knygose.

Tad, nors šių skirtingų krypčių ekonomistų požiūris į ekonominę politiką priešingas, jų koncepcijų teoriniai pamatai labai panašūs: ir vieni, ir kiti tiki, jog rinka egzistuoja bet kokiomis sąlygomis, taigi tokie nemalonūs dalykai, kaip bankrotas, gilios krizės ar nemokumas, tiesiog neįmanomi.

Kuo labiausiai skiriasi šių ekonomistų koncepcijos? Skirtumas išplaukia iš poveikio, kurį ekonomikai daro laikas, vertinimo. Jeigu tyros ir vienatinės rinkos šalininkai mano, kad bet koks įvykis ekonomikos lauką keičia veikimo momentu, jų oponentai įsitikinę, kad šalia trumpalaikio, momentinio politikos poveikio visada turime ir blogiau matomas, bet realias ilgalaikes ekonominės politikos pasekmes, kurios galiausia viską taip supainioja, kad be specialaus valstybės įsikišimo geros baigties laukti neverta.

Beje, kodėl šio skyrelio pavadinime minimi vanduo ir druska? Pirmosios grupės ekonomistai istoriškai telkėsi JAV universitetuose, išsidėsčiusiuose prie ežerų (išskirtinai reikia paminėti Čikagos universitetą), tad buvo pavadinti gėlavandeniais ekonomistais. Na, o tie, kurie linkę ne tik stebėti, bet ir aktyviai veikti ekonomikos žaidimus, kažkodėl pamėgo universitetus netoli vandenynų ir jūrų, tad ir jų teorijos gavo sūrių vandenų ekonomikos vardą. Vanduo vienijo, o va ekonominės politikos ir vyriausybės veiksmų gausa tapo savotiška teorijas skiriančia druska.