Eugenijus Ališanka. Mano kova

Eugenijus Ališanka. Prarasto pavasario beieškant
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Istoriją rašo nugalėtojai. O kas rašo istorijas? Kadaise rusų rašytojas Viktoras Krivulinas per vieną pašnekesį Peterburge pareiškė: „Rašytojas – neišsipildęs tironas.“ Ką gi, svarstau, gal todėl ir pradėjau rašyti, man net vaikystėje sunkiai sekėsi komanduoti broliui, vėliau napoleoniško diktato nelabai paisė žmona, juo labiau sūnus, tad ką jau kalbėti apie pasaulį. Kas beliko, ėmiau rikiuoti žodžių armijas, rengiau taktinius išpuolius ir strateginius atsitraukimus, traukiau į eiliuotus kryžiaus žygius. Po daugelio metų viename eilėraštyje taip ir įvertinau Trisdešimtmečio karo pasekmes:

 

dar nė vieno mūšio nepralaimėjau

nesakyčiau kad ir laimėjau

nesakyčiau kad ir tikiuosi

 

Užtat parašiau ne vieną neparašytą istoriją. Kartu pildžiau savo autobiografiją, mano curriculum vitae šiandien vos telpa dešimtyje kompiuterinių puslapių. Vis pasvajoju, gal ją perskaitys prie mano kapo. Tai būtų ilgiausios laidotuvės rašytojo istorijoje, o šito ir trokšta kiekvienas neišsipildęs tironas.

Kartais, sėkmingai išsidėsčius žvaigždėms, rašytojų svajonės įgauna kūną. Kad ir jefreiterio Adolfo, knygos „Mano kova“ autoriaus, kuris galiausiai užkariavo kone pusę pasaulio. Tiesa, triumfas truko neilgai, daugiau jis nieko įdomaus neparašė. Tačiau jo pirmoji knyga skaitoma ir šiandien, vis pasirodo naujų leidimų.

Kai pagalvoji, juk kiekvieno autoriaus PK galėtų vadintis „Mano kova“, jei visiems užtektų drąsos šitaip apsinuoginti. Karlas Ove Knausgårdas išdrįso, jis vos ne visą gyvenimą rašo kūrinį „Mano kova“, daugiatomę asmeninės istorijos epopėją. Jis jau lyginamas su Marceliu Proustu, Robertu Musilliu, Thomu Mannu ir vis labiau užkariauja pasaulį. Jam tai visai neblogai sekasi.

Rašytojai neabejingi savo biografijai. Vieniems pavyksta nupiešti neprastus literatūrinius autoport­retus, pavyzdžiui, Adamui Zagajewskiui. Kiti rašo dienoraščius. Kaip čia neprisiminsi kategoriškojo lenkų rašytojo Witoldo Gombrowicziaus, kuris savo dienoraščiams kėlė itin aukštus tikslus: „Turiu tapti savo paties komentatoriumi, dar geriau – savo paties režisieriumi. Turiu nukalti mąstytoją Gombrowiczių, genijų Gombrowiczių, kultūros demonologą Gomb­rowiczių ir daug kitų nepakeičiamų Gombrowiczių.“ Imperatoriaus verti tikslai.

Ar savo gyvenimui šitiek dėmesio skiriantys rašytojai yra narcizai? O kaipgi. Bet dar Evangelijoje buvo pasakyta: „Mylėk savo artimą kaip save.“ Ne atvirkščiai. Juk ir Dievas yra artimas, jeigu ne artimiausias.

Kodėl apie tai galvoju advento dienomis? Gal todėl, kad esu susipykęs su tradicijomis. Turėčiau keltis prieš švintant ir skubėti į rarotus, pasninkauti ir kant­riai skaičiuoti dienas iki kūdikėlio gimimo. Deja, šokoladiniam advento kalendoriui esu per didelis, Kalėdų Seneliu netikiu. O gal todėl, kad dienų dienas leidžiu vienas kaip Napoleonas Elenos saloje skaičiuodamas stirnas laukuose ir zyles putino krūme, išsaugojusiame kelias raudonas uogas, kad mano socialinė distancija seniai peržengė dviejų metrų atstumą ir matuojama šviesmečiais. Gal todėl, kad advento dienomis vis rečiau galvoju apie artimuosius, kuriuos turėčiau mylėti kaip save patį, ir dažniau apie virusus, sankcijas, apie pamišėlį diktatorių Lukašenką, apie tankus prie Ukrainos sienos, apie tironą Putiną, kuris irgi tapo rašytoju ir nedrebančia ranka rašo, perrašinėja istoriją.

Kad tu gyventum įdomiais laikais, – šitaip kadaise linkėdavo kinai. Na, ir gyvenu.

O gal apie narcizus prisimenu dėl to, kad baigiasi metai, o tai reiškia – norom nenorom turi suvesti sąskaitas su jais (ir metais, ir narcizais), prisiminti, ką esu prisižadėjęs dar sausio pradžioje ir ko neįvykdžiau, sumokėti mokesčius dangiškajai sodrai. Nesvarbu, kad nieko nežadėjau, – pernelyg gerai save pažįstu, bet toje vietoje, kur turėtų būti sąžinės organas, metams baigiantis vis tiek ima mausti. Viešpatie, kiek daug per šiuos metus nepadariau! Sąrašas būtų ne trumpesnis už Dekalogą. Tik kovojau – su pagundomis, su virusu, su neparašytais eilėraščiais. Negaliu sakyti, kad pralaimėjau, bet ir nesakyčiau, kad laimėjau. 

Tikriausiai iki švenčių atsilaikysiu. O tada jau reikės duoti naujus įžadus kitiems metams. Gal pagaliau įsipareigosiu parašyti knygą „Mano kova“.

Draugai