Aušra Maldeikienė. Ką renkatės: 2... ar 2? (I)

 

Prasidėjo nauji metai ir prasidėjo dar vienas, šį kartą Seimo, rinkimų vajus. Nuolatiniai mano tekstų skaitytojai, matyt, jau suprato, kad giluminis kultūros ir ekonomikos (politikos) sąryšis glūdi kultūroje. Būtent ji apibrėžia ir mąstymo formas, ir akcentuojamus reiškinius, ir formas, kuriomis visuomenei pateikiami sudėtingesni ekonomikos ir / ar politikos – dažnai tai tapatūs dalykai – klausimai. Ne kas kita, o kultūra sukuria, kaip mes formuluojame klausimus, ir atskleidžia, kokių atsakymų esam verti.

Tolesnis mano pasakojimas bus ilgokas, tačiau anapus jo stūksanti logika aiškiai rodo, kodėl kol kas nesame verti mąstančio Seimo.


Kaip panaikinti politiką „mokslo“ rankomis?

Likus keletui mėnesių iki 2016-ųjų Seimo rinkimų gavau klausimyną, kurį, kaip vėliau išsiaiškinau, sudarė TSPMI mokslininkų grupė, vadovaujama profesorės Ainės Ranonytės. Projektas (www.manobalsas.lt/apie/apie.php), kurtas remiantis kažkokia europine panašių klausimų sistema, išsikėlė išskirtinai ambicingus tikslus: suteikdamas daugiau informacijos apie politikus ir jų nuostatas, žadėjo šalyje stiprinti demokratiją ir ugdyti pilietinę visuomenę, skatinti žmones balsuoti atsakingai ir aktyviau domėtis politikų pažiūromis bei partijų programomis, mažinti populizmą ir kelti Lietuvos įvaizdį tarptautinėje arenoje. Negana to: panagrinėjus šios rinkimų „analizės“ (kodėl čia uždėjau kabutes – tuoj suprasite) platformos pažadus sužinojau, kad atsakę į vos 30 klausimų galėsite patirti politikų poziciją jums rūpimais klausimais ir „priimti racionalų sprendimą, kuris politikas sugebės juos geriausiai atstovauti“.

Ar pastebite, kad jau šiuose pradiniuose projekto rengėjų pažaduose slypi gilus vidinis prieštaravimas?

Viena vertus, rinkėjui žadama galimybė aptikti geriausiai jo interesus atitinkantį politiką, tačiau kartu kalbama apie populizmo mažinimą. Kaip populizmas mažės, jei rinkėjai supras, kad jų interesams geriausiai atstovaus tas, kuris projekto rengėjų bus priskirtas populistams? Beje, kokios savybės leidžia politiką priskirti populistams, taip pat neaišku, nes, nors mokslinis vertinimas šiuo atveju prašytųsi tegul ir bendriausio populizmo apibrėžimo, jo anketos pristatyme ieškotumėte veltui.

Vis dėlto čia dar tik intelektualinio siaubo filmo pradžia. Tikras nerimas apima, kai imi skaityti klausimus, atsakymai į kuriuos esą turi jums amžiams suteikti racionalaus rinkėjo statusą.

Puslapio pristatyme teigiama, kad „klausimyno pagrindą sudaro visuomenei svarbūs klausimai iš įvairių sričių – švietimo, sveikatos apsaugos, ekonomikos, užsienio politikos, kultūros“. Prieš kiekvieną rinkimų kampaniją (anketa buvo platinama ir kitiems rinkimams, tad, tikėtina, ji vėl pasieks rinkėjus ir šį rudenį) klausimai buvo šiek tiek tikslinami, tad pažiūrėkime, ko ir kaip klausta ruošiantis 2016-ųjų Seimo rinkimams.

Apklausos autoriai pateikė keturias klausimų grupes: „Rinka ir valstybė“, „Visuomenė ir kultūra“, „Istorija ir užsienio politika“ bei kažkokius sunkiai apčiuopiamus „Kitus klausimus“. Galimi 5 atsakymo variantai: „Taip; Tikriausiai taip; Tikriausiai ne; Ne; Neturiu nuomonės.“

Ironiška, kad iš 8 skyrelio „Visuomenė ir kultūra“ klausimų nė vieno rimtai negalima priskirti kultūrai (viską vainikuoja „piktas“, matyt, pasirinkimas, ar užsimezgusi gyvybė turi būti ginama valstybės, net jei tai prieštarauja moters teisei laisvai apsispręsti aborto klausimu), o štai klausimas apie Žaliojo tilto skulptūrų likimą suvokiamas kaip „Istorijos ir užsienio politikos“ pasirinkimas, a priori atmetant jo kultūrinę dimensiją. Vis dėlto kol kas grįžkime prie „Rinkos ir valstybės“.

Bandant apibrėžti rinkos ir valstybės santykį, klausiama, ar Lietuvoje turi būti smarkiai didinama minimali alga, net jei tai blogintų verslo sąlygas; ar valstybė, norėdama išplėsti socialinę paramą ir paslaugas, turėtų didinti mokesčius; ar turėtume mažinti viešojo sektoriaus darbuotojų skaičių, net jei dėl to mažėtų valstybės teikiamų paslaugų; ar diržų veržimosi politika yra geresnis būdas ekonominei krizei įveikti negu skolinimasis iš tarptautinių institucijų; ar valstybė turėtų sumažinti PVM pagrindiniams maisto produktams, net jei dėl to sumažėtų biudžeto įplaukos; ar valstybė turėtų kiek įmanoma mažiau reguliuoti ekonomiką; ar, siekiant palankesnių sąlygų verslui, įmonėms turi būti leidžiama lengvai atleisti darbuotojus bei, galiausiai, ar vyriausybė turi dėti daugiau pastangų stabdydama klimato kaitą, net jei tai reikštų papildomas biudžeto išlaidas.

Perskaičiau kelis kartus ir aiškiai supratau: ne tik nė vienas iš šių klausimų neturi vienareikšmio bent šiek tiek ekonomikos mokslu grįsto atsakymo, jie net suformuluoti taip, kad alternatyvos iš esmės neturi ekonominės prasmės, mat pasirinkti būtų įmanoma tik tuo atveju, jeigu šalia dar būtų pateikta įvairiausių sąlygų.

Analizę pradėkime nuo paties ryškiausio absurdo, ką krizės įveikos prasme išties reiškia alternatyvos „diržų veržimosi politika“ versus „skolinimasis iš tarptautinių institucijų“.


Ką veržiame, kai veržiame ekonomikos diržus?

Pirmas ir, nors labai abstraktus, į galvą ateinantis atsakymas, kurį, matyt, ir pasirinktų dauguma respondentų (nepopulistų?), skambėtų panašiai: verždami diržą ekonomikai taupome, o taupymas yra gėris, tad galiausiai taupysime taupysime ir praturtėsime. Bet ar tikrai viskas taip paprasta? Kas ta taupymo politika (austerity)? Nelygu, koks kontekstas, apibrėžimai gali skirtis. Jei kalbame apie žmogų, tai taupo tas, kuris išleidžia mažiau, nei gauna, ir geba atidėti dalį savo pajamų arba ta suma susimažinti skolas. Jei galvoje turėsime taupančią įmonę, tai kalbėsime apie išlaidų (automobiliams, kavai, komandiruotėms ir panašiai) nupjovimą arba akivaizdų sumažinimą, darbuotojų atleidimus ir / ar jų atlygių mažinimą. Vienu žodžiu, tai priverstinė ir / arba itin griežta ekonomija.

Tiesa, ekonomistai šiai sąvokai suteikia kitokią perspektyvą ir kitokį turinį. Šalis gali laikytis taupymo politikos ir tuo pat metu jos išlaidos gali viršyti pajamas. Tarkime, anais 2010-aisias, kai krizė dar siautėjo visa jėga, Lietuvos biudžeto deficitas sudarė beveik 7 proc. BVP, t. y. išlaidos gerokai viršijo pajamas, bet tie metai buvo taupymo, nes metais anksčiau biudžeto deficitas buvo didesnis ir viršijo 9 proc. BVP.

Ką turi omeny ekonomistai, kalbėdami apie taupymo politiką? Sakydami „griežtas taupymas“, „diržų veržimosi politika“ ir panašius žodžių junginius (visi jie – mokslinės metaforos!), jie iš esmės kalba apie „struktūrinio valstybės deficito“ mažinimą, t. y. akcentuoja, kad taikoma valstybės fiskalinė (pajamų ir mokesčių) politika prieštarauja ekonominio ciklo reikalavimams.

Pastebite, turime krūvą papildomų klausimų: o kas tas verslo ciklas? su kuo valgoma fiskalinė politika? o kas sieja verslo ciklą ir taikomą fiskalinę politiką? ir kodėl, jeigu tokie ryšiai stebimi, juos kartais gali būti verta atmesti ir elgtis priešingai?

Ekonomikos teorijoje yra tokia sąvoka „automatiniai stabilizatoriai“. Jie veikia taip, kad ekonomikai augant mažina biudžeto deficitą, o jai traukiantis, priešingai, valstybės biudžeto deficitą didina. Kitaip sakant, kai ekonomika auga, mokesčių pajamos auga, o įvairios socialinės išmokos – nedarbo draudimas, pašalpos ir pan. – mažėja, vadinasi, deficitas traukiasi; esant krizei, procesai juda priešinga linkme, ir deficitas auga. Taigi, cikliškai deficitas mažės (arba didės), net jei vyriausybė nesiims jokių ekonominės politikos pokyčių.

Kai kurie ekonomistai įrodinėja, kad automatiniai stabilizatoriai ypač praverčia per krizes, mat augina paklausą. Išties, kai ekonomika traukiasi ir šalis patiria recesiją, privatus sektorius (namų ūkiai ir verslas) mažina išlaidas ir labiau taupo. Individualiame lygmenyje tai gerai, bet, kai privatus sektorius taupo, šalies ekonomikoje ima stigti lėšų, mažėja pirkėjų ir galiausiai poveikis pasidaro priešingas, nei tikėtasi: taupydami žmonės ir verslas mažina pajamų srautą, tad tuo pačiu naikina būsimas pajamas ir darbo vietas. Bendra paklausa mažėja ir tam pačiam privačiam sektoriui tampa tik sudėtingiau. Tokiu atveju papildomos vyriausybės išlaidos, sako kai kurie ekonomistai, galėtų tapti ūkio saugos pagalvėmis.

Taigi taupymo politika neutralizuoja automatinius stabilizatorius – ir užuot per krizę ekonomiką skatinus, taupoma dar labiau. O tokiu atveju bendras šalies finansų deficitas, priešingai nei tikėtasi, gali išaugti: kai susitraukia BVP, mokesčių pajamos sumažėja, o socialinių išmokų apimtys išauga. Ir va dabar jau, matyt, galime prisikasti prie tokio taupymo politikos apibrėžimo, kuris būtų gal dar tikslesnis: tai sudėtingos ekonominės sąlygos, susidariusios dėl to, kad vyriausybė sunkmečiu bando sumažinti viešąsias išlaidas.

Šioje vietoje stabtelėsiu, nebesigilinsiu į vis išlendančias naujas sąvokas ir pabandysiu atsakyti į klausimą, kuris, matyt, jau nerimsta jūsų smegenyse: ką aš čia dabar skaitau? Kam man to reikia? Ir koks čia ryšys su anuo klausimu, ką renkuosi — „diržų veržimosi politiką“ ar „skolinimąsi iš tarptautinių institucijų“?


Bus daugiau

Draugai