Tado Kazakevičiaus nuotrauka

 

Štai ir praėjo. Vieni parėkė, pašvilpė, kiti pasmerkė, pakeikė (aš pritariau pastariesiems). Kas toliau? Mitingas Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją? Jau dabar rašomi planai, kaip tą ar aną nušvilpti. Nes neva valdžia su anais nekalba, tai ją pasiekti tik per mitingus ir įmanoma.

Jeigu po rugsėjo maršų dar kažkas bandė draugams aiškinti, kaip reikia kalbėtis su nuskriaustaisiais ir kad „elitas per daug pasmerkė runkelius“ (vartojant Rolando Pakso rinkiminę retoriką), tai po Sausio 13-osios paveikslas gerokai išgrynėjo ir iliuzijų nebeliko. Man vaizdas aiškesnis atrodo žvelgiant į visuomenę kaip į klasę – eilinę, miesto mokyk­los. Ir tam labiau tinka mano laikų sovietinė klasė, ne gimnazijų laikai. Bet ir turime reikalą su senąsias baigusiais (nors kai kurie pavyzdžiai išduoda, kad ir dabar kai kas stabiliai įstrigę).

Į tą klasę surinkti įvairių lyčių, kilmės ir gyvenimo būdo atstovai. Yra pirmūnų, vidutiniokų, prastai besimokančių. Ir dar yra koks vienas ar du piktybiškai nieko nenorintys. Vikrūs, neturintys kur dėti energijos, nuobodžiaujantys, prie kitų besikabinėjantys, bet drauge kviečiantys į savo ratą ir blogiau besimokančius. Ratas plečiasi. Prie jų gali prisidėti ir kiti, susikirtę per kokį kontrolinį, supykę ant mokytojo, norintys būti blatni ir atsidurti dėmesio centre (nes dvejetukininkai anuomet buvo patrauklūs, kai kurie – pirmieji biznieriai, tiksliau, primityvūs spekuliantai). Kol „piktybiniai“ nebaigė savo aštuonių, tol makaluojasi ir tempia klasę žemyn, o kai kurie dar praturtina mokyklą raštais iš milicijos, policijos. Jie yra ir mokytojų, ir visos klasės (tik ši neprisipažįsta) galvos skausmas. Užtat šiandien jie savo teises išmano, kaip anuomet BK. Kaip gerai paironizavo mokumentinis filmas „Mirtis 2020-iesiems“ – žino savo „konstitucinę teisę užkrėsti kitus“.

Štai čia ir yra ta „gerovės klasės“ problema – ką su jais daryti. Galima ignoruoti, galima, jei pasitaikys kriminalo, uždaryti, izoliuoti (lengviausias kelias, po kurio vėl iškils tas pats klausimas – o ką su atlikusiais bausmes?). O jei kriminalo jokio? Jei jie tiesiog tik rėkauja, trukdo, nes bent taip pareiškia apie save ir savo neišspręstas traumas („ne už tokią Lietuvą kovojom“)? O juos paskatina dar sugrįžę „piktybiniai“, neturintys jokio etikos (ko, ko?) supratimo, kas ir kur tinka, kas ne? Nežino (arba kaip tik žino), kad per laidotuves pagal šventas lietuvių tradicijas nebūtina mirtinai prisigerti iškart, geriau jau nuėjus išpažinties. Jiems Holokaustas – diena, kai baigiasi pašalpa ar atlyginimas. Buvo Turkijoje ir mano, kad miesto centrinė aikštė su atmintinais pastatais tiks ir pliažui. Jie žino žodžius „laisvė“, „liberalizmas“ ir juos vartoja kada jiems patogiau (čia ne apie konkrečias partijas, bet apie laisvės be atsakomybės suvokimą). Ir ką tu tokiems?

Pamenu, kai kokiais 1993 m. buvau Danijoje, mane pritrenkė paprastas sprendimas, kaip viena mokykla pasielgė su nepaklusniais aktyviais paaug­liais, kurie jau trainiojosi gatvėmis ir aplink stotis. Pasiūlė jiems užklasinę veiklą – būrelį „Rembo“. Kad pasikarstytų po medžius, išmoktų išgyventi žygiuose, susiręstų palapinę, paragautų kovinių menų ar kariuomenės. Mokytojai, treneriai sumaniai kreipia juos panaudoti energiją ne destrukcijai. Žinoma, ne visi į tuos būrelius nuėjo, ne visi narkomanai ir vagys Danijoje išgaudyti. Bet principas pasiteisino. Jis pasiteisina ir toliau, kai galvojama apie suaugusiuosius. Siūloma ne vien persikvalifikuoti – siūloma socializuotis. Mokytis kalbų (ir vėliau vykti kelionėn į tą šalį), lankyti vyno kursus (taip pat su kelione po pasirinktus vynuogynus nuo Prancūzijos iki JAV), imtis mezgimo, kulinarijos, gamtos tausojimo. Svarbu ne tiek išmokti (nors ir tai gerai) – esmė būti su kitais, bendrauti, pamatyti, kad pasaulis susideda iš įvairių žmonių ir įvairių požiūrių. Taip ugdoma tolerancija, pratinama kalbėtis, o ne rėkti. Nežinau, ką ir kaip danai veikia per pandemiją, bet neabejoju, kad išeičių randa. Ne veltui suaugusiųjų švietimo gaires pastorius Nikolajus Grundtvigas sudėliojo XIX amžiuje (ir apmaudu, kad nė vieno jo veikalo nėra išleisto lietuviškai).

Ir kai Sausio 13-ąją vieni rėkė visiškai negerbdami nei kitų, nei progos per VISŲ laisvės minėjimą – tai buvo idealus veidmainystės pavyzdys: neabejoju, bent pusė jų moka žegnotis ir gal net eina išpažinties, bet „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ bendradarbė buvo nušvilpta. Veidmainystės, arba Kremliaus tikslų, juk jis visada uoliai kovojo su „LKB kronika“. Kartu tai buvo geriausias pavyzdys, pakištas Prezidentui po akimis per didinamąjį stiklą: štai, čia jūsų gerovės valstybės tikslinė auditorija. Kai kalbate apie socialinę atskirtį – štai ji, jūsų būsimų rinkimų target audience. Tik jei ji tokia ir liks, jei jums tokios jos ir reikia, jei vadovausitės „skaldyk ir valdyk“ principu – tada paradoksaliai matysime, kaip senų laikų penketukininkas nusprendė tapti matomas, blatnas, forsa ir pabandė pritapti prie piktybinių dvejetukininkų. Tapti savas, kad būtų pastebėtas. Dėl klasės reitingų. Vienas iš variantų toliau būti su jais – nešti pinigus iš tėvų piniginės vynui ar dar kam nors. Apdalinti dar didesnėmis pašalpomis. Nusilenkti, užtarti. Neva susirūpinti. Laviruoti. Klausimas iškils visu smagumu ne tada, kai klasė eis muštis prieš kitą, o tada, kai mietais iš suoliukų susikaus Lazdynai prieš Krasnūchą. Kai į bandančio išsisukti duris pasibels nebūtinai penktoji, bet jau kolona.

Tai idealiai tas pats veikimo klasėje modelis. Ir jei „elitui“, tiksliau, padoriems piliečiams ir institucijoms, kurioms tai turi rūpėti, rūpi visuomenė su visais jos pakraščiais, kyla ir tų pačių klausimų, užduotų kalbant apie migrantus: ar integruosime, ar tik guisime lauk nuo savo galvų? Ar nukreipsime jų energiją teisingesne linkme, ar juos versime priešais, nematydami, tik išdalindami pinigus ir už tai tikrai nenusipirkdami nei meilės valdžiai anei tėvynei?

Būdų aibės, ir čia jau pačios gausiai sukurtos institucijos turi to imtis – nuo socialinių ir realių burbulų skaidymo, infiltravimosi į visas tas kolonas (jei VSD tikrai dirba savo Lenglyje Pilaitėje) iki to, ką daugiausia gali nuveikti švietimas ir kultūra. Nuo pilietinių ar kitokių realių pamokų mokyklose iki stipriai padoresnės televizijos ir interneto (net ir privačių kanalų). Tų pačių kursų suaugusiesiems. Juk iš statistikos žinoma, kad Lietuvoje – mažiausiai socialiai aktyvūs žmonės ES: jei pietiečius dar gelbsti tradicijos, Skandinavijoje žmonės turi vidutiniškai po 5 veiklas po darbo. Todėl mūsų žemės artos, bet mažai – nuo įvairiausios kultūros miestų miegamuosiuose rajonuose iki kino seanso prie kaimo parduotuvės, bendruomenių švenčių ir iniciatyvų bendruomenėms. Užduotis – užimti, t. y. atimti laisvalaikį, tiksliau, jo tuštumą, nes šiandien informacinėje visuomenėje ir knygų skaitymas, ir bet koks kitoks lavinimasis nebegali būti laikomas tik laisvalaikio dalimi. Drauge tai yra vienas didžiausių turtų, kuriuos galima realiai sukaupti be jokio pavojaus, kad nuvertės.

Tai ir partijų programa (net egoistiškai joms – kad jomis bent kiek labiau pasitikėtų). Ne jų ir savivaldos laikraštpalaikių leidyba, o normali solidi spauda. Reãlios veiklos, normalus rūpestis, o ne naũjos įstaigos, kuriose bus įdarbinti partijos bosų giminės ir artimieji. Ilgalaikė programa, anaiptol ne trumpa. Tik, velnias, tam reikia dirbti.

Čia turėjo būti taškas. Bet pagalvojau, kad visas tokias ar panašias tiesas ir aš, ir daugelis kultūros žmonių jau girdėjome kokiais 2005 metais. Kalbant apie kultūros ar kūrybos industrijas, nevyriausybines organizacijas, per kultūrą galimą mažinti socialinę atskirtį, menų įtaką ir panašiai. Ir negalima pasakyti, kad nieko nenuveikta, – nuveikta stebėtinai daug, nepaisant skiriamų toms sritims pinigų. Bet tai nelygintina su procentine raiška daugelio ES šalių biudžetuose skiriamų lėšų šioms ir kitoms sritims, iš tiesų mažinančioms atskirtis ir kuriančiomis iš tiesų pilietinę visuomenę. Ir anuometė teorija nelygintina su šiandiene praktika ir būtinumu realiai veikti. 32-aisiais nesocializmo ir 18-aisiais ES metais.