Aušra Maldeikienė. Kelionių vedlys

 

Studijuojant filosofiją ypač užkabino, kokia gili prasmė slypi anapus dviejų žodžių, kuriuos girdėjau nuo vaikystės, nežinodama jų pirminės reikšmės. Mokykloje buvau nuobodžiai mokoma, kad teorema – tai dedukcinės teorijos teiginys, o jo teisingumas patvirtinamas įrodymu ir jau įrodytomis teoremomis bei aksiomomis. Kad ir kaip žiūrėsi – neįkvepia. Metaforą, kitą žodį, literatūros vadovėlyje nuobodžiai aiškino kaip leksinę stiliaus figūrą, kai, remiantis daiktų panašumu, vieno daikto vardas, savybės priskiriamos kitam. Po daugelio metų sužinojau, kad teorema – tai žiūrėjimas, o laisviau perfrazuojant, gal net dieviškas žiūrėjimas, o metafora – tai, kas įveikia laiką, erdvę ir atgaivina vaizduotę. Metafora yra perkėlimas, vaizduotės žaismas. Teoremų ekonomikoje nėra, jos galvose labiau sukimba su tiksliu vaikščiojimu matematikos laukais, o va metaforų – perkėlimų, vaizduotės pagimdytų palyginimų – nors vežimu vežk. Pradėsime nuo tos, apie kurią manomės žiną itin daug. Taip, tai garsioji ranka, esą valdanti rinkas.

Kai tik kam nors kyla noras paplepėti ar pasvarstyti apie ekonomiką (skirkime šias kategorijas, prašau), iškart pasitelkiamas Adamas Smithas, esą ir išdėstęs esminę rinkos savybę – ją įvardijo kaip nematomą ranką. Bet ar tikrai išmintingasis škotas tą nematomą ranką matė?

Pirma, ir, matyt, svarbiausia, kad dauguma kalbančiųjų nė nežino, kad ta nematoma ranka A. Smitho raštuose iš tikrųjų nelabai matoma, mat ji ten užklysta tik tris kartus ir absoliučiai kitais kontekstais, nei dabar įprasta manyti. Taip, A. Smithas šia sąvoka netiesiogiai patvirtina, kad atskirų žmonių pastangos, kuriomis jie siekia sau naudos, dažnai gali atnešti naudos visai visuomenei, vis dėlto išsamiau panagrinėjus konkrečias vietas, kur nematomas reiškinys esą pamatomas, pasijunti it dar kartą patikėjęs vaikystės pasaka apie stebuklingą kepuraitę, leidžiančią pasiklausyti aplinkinių kalbų, bet išlikti nepastebimam.

Pirmąkart nematomą ranką A. Smithas pamini 1759 m. pirmajame etikos klausimus nagrinėjančiame darbe „Moralės jausmų teorija“ pajamų paskirstymo kontekste: „...nematomos rankos verčiami turtingieji [žemvaldžiai] beveik taip pat padalina sukurtas gyvenimui būtinas gėrybes, it Žemė būtų vienodai padalinta visiems jos gyventojams, tad patys nenorėdami ir nežinodami tarnauja visuomenės interesui.“

Ironiška, bet „Tautų turto“ dalyje, kurią dabar įprastai suprantame kaip kapitalizmo ir rinkos aprašą, rinkos sąvokos A. Smithas nevartoja. Ji pasitelkiama tik kartą, ketvirtojoje knygoje, kalbant apie santykius tarp vidaus ir užsienio rinkų, kai esą nematoma ranka paskatina žmones pirmenybę teikti vidaus, o ne užsienio rinkai ir taip atstovauti nacionaliniams interesams. Taigi nematoma ranka čia atlieka savotiško protekcionisto, vidaus rinkos saugotojo, vaid­menį, tad šį vidaus rinkos apsaugos darbą lyg perima iš valstybės rankų. Bet tokiu atveju, kad ir kaip vertintum, A. Smithas pasirodo priešingoje, nei įprasta jam priskirti, hipostazėje: čia jis nėra tikras laisvos rinkos šauklys.

Dar kartą nematomą ranką, esą gebančią išspręsti neišsprendžiamus uždavinius (tad dabar jau būtent ta prasme, kuria neišmanėliai ją taiko ideologiniuose mūšiuose), A. Smithas aprašo taip: „Ugnis degina, o vanduo atgaivina; sunkūs kūnai grimzta, o lengvesnės substancijos kyla aukštyn, kaip jas šaukia jų prigimtis; ir niekada šiuose darbuose nėra jaučiama nematoma Jupiterio ranka.“ Tai citata iš ankstyvaisiais mąstytojo kūrybos metais parašytos „Astronomijos istorijos“. Bėda tik ta, kad šioje knygoje nėra ir negali būti jokios ekonomikos.

Nematomos rankos konceptas, kurį taip mėgsta pasitelkti įvairių pakraipų propangandistai, praktiškai be išimčių pranoksta tai, ką turėjo galvoje didysis škotas, tad tenka konstatuoti, kad nors daugelis A. Smithą ir girdėjo tik dėl tų dviejų – „nematoma“ ir „ranka“ – žodžių derinio, jo turinys šiandien tik iš dalies atitinka turinį, kadaise jam suteiktą autoriaus. Neatsitiktinai jo neaptiksite nė viename rimtame ekonomikos traktate iki pat XX a., o ir dabar jis ekonomikos teoretikų nagrinėjamas iš esmės tik kaip šiek tiek absurdiškas nesusipratimas.

Jei bandysime ieškoti solidesnių teorijų, kuriose nematoma ranka lyg ir bando veikti, tai vis tiek grįšime prie ideo­loginio turinio, kai, remiantis šia metafora, vyraujančios ekonomikos teorijos apologetai nelabai sėkmingai, anot daugelio tyrimų, bando įrodyti, jog tik konkurencingos ekonomikos iškepa didžiausią įmanomą pyragą. Kol kas pernelyg nesigilindama į detales, tiesiog pasakysiu, kad jei jos ir pagamina (neįrodomas teiginys, daug prieštaringų faktų!), tai, remiantis duomenimis, paskirsto ne taip teisingai ir nuosekliai, kaip šia metafora bandė įrodyti A. Smithas.

Išskirtinis dėmesys tokiai sunkiai suvaldomai neapibrėžtai metaforai, matyt, neatsitiktinis. Pirma, kuo paslankesnis metaforos turinys, tuo lengviau ji pritaikoma. Kita vertus, būtent neapibrėžtumas suteikia galimybę paversti ją puikiu propagandos įrankiu, mat gali lengviau jai primesti tą prasmę, kuri konkrečiu atveju naudinga. Kad ir kaip būtų, mažai kas ginčysis, kad tikėdamas, jog nematoma ranka yra realus, apčiuopiamas dalykas aiškiu turiniu, remiesi absoliučiai metafizine, anapus tik­rovės esančia idėja. O tai jau teologija, bet ne mokslas.

Neseniai perskaičiau, kad žmonės 100 žodžių tekste vartoja vidutiniškai 5 metaforas, o kalbėdami vos per minutę apytiksliai pasitelkia 2 naujas, netikėtas bei 4 įprastas, visuotinai priimtas metaforas. Priežastys suprantamos: vaizdingos, mąstymą atgaivinančios metaforos padeda supaprastinti ir lengviau suprasti sudėtingus dalykus. Kita vertus, metaforos pagreitina bendravimą ir, remdamiesi metaforomis, sparčiau suprantame vienas kitą. Galiausiai, metaforos padeda aiškiau ir tiksliau aprašyti būsenas bei patirtis, jau nekalbant apie tai, kad jos išraiškingos, tad dažniausiai mielos ir ausiai, ir smegenims.

Kalbą ir mąstymą tyrinėjantys mokslininkai žino: metaforos nėra vien literatūros, retorikos ar filosofijos objektas. Psichologinių, suvokimo tyrimų duomenimis, metaforos padeda kalbėti, susikalbėti, paaiškinti sąryšius – priežastis, pasekmes ir struktūrizuoti tikrovę. Ekonominė tikrovė nėra išimtis. Tad metaforos ne tik apibrėžia tai, kaip pasakomi dalykai, bet ir paaiškina, kaip jie suvokiami, tokiu būdu lemia, kaip bus elgiamasi, kokių veiksmų bus imtasi. Jos padeda žmonėms panašiai matyti įvairius reiškinius, procesus ir kartu atsijoja dalykus, netelpančius į koncepcijos rėmus. Bene svarbiausia tai, kad metaforos kuria ir aiškų emocinį lauką. Priklausomai nuo situacijos, vaizdinga analogija galima suformuoti palankų foną net iš pirmo žvilgsnio labai abstraktiems apskaičiavimams, statistiniams rodikliams ar kategorijoms, tiesa, tai reiškia, kad jas taip pat galima nuspalvinti negatyviai. Tarkime, kalbėdami apie mažą nedarbą (o nedarbo rodiklis irgi yra savotiška metafora, apie tai rašiau pirmame tekste) ekonomistai kartu kalba apie sparčiai augančias algas, kalbėdami apie pilnėjančias pinigines, kalba ir apie augančias kainas. Nuo to, kaip bus akcentuojama, kurioje vietoje atsiras taškas, priklausys ir kokį ekonomikos pavidalą matysime, t. y. kaip elgsimės. Taip metaforos labai dažnai naudojamos norint išryškinti politinius klausimus ir tokios metaforomis, įrėmintos mąstymo erdvės, galiausiai lemia, kaip žmonės vertina tą ar kitą reiškinį.

Būtent tokioje giluminėje terpėje ir formuojasi pačios glaudžiausios kultūros ir ekonomikos sąsajos. Metafora yra išskirtai bendruomeninis, kultūrinis fenomenas – dėl metaforos persikeliant iš vienos kultūrinės terpės į kitą privalu gerai suvokti pradines jos reikšmes ir pasitelkus emociją bei mąstymą jas transformuoti į kitą pavidalą ir jau po to išplėsti koncepcijos rėmus.

Metaforos vaidmuo kuriant ekonomikos teoriją dvilypis, ekonominiai dialogai yra retoriniai, nes negali visam laikui išspręsti visų kylančių problemų. Tarkime, vis dar vyraujanti ir universitetuose įprasta vadinamoji neoklasikinė ekonomikos prieiga grįsta racionalaus subjekto – homo economicus – metafora, kuri lyg ir leidžia manyti, jog žmonės išties sprendimus priima gerai apsvarstę ir įvertinę visas galimas pasekmes. Teorija tokia abstrakti, kad praktiškai praradusi bet kokį ryšį su tikrove. Galite paklausti, o tai kokia tada metaforos prasmė? Prasmė išlieka: pozityviai metaforinis kalbėjimas padeda išlaikyti tos krypties ekonomistų dialogo, o negatyviai padeda atmesti nesutinkančius tokia prielaida pasiremti. Pabandysiu pateikti pavyzdį. Pavagiu vieno Lietuvos politologo sakinį (pavardės neminiu, nes sakinys tiesiog idealiai vadovėlinis): „Mes susidūrėme su konkurencingumo problema, kuri lemia mūsų nepakankamai stiprią padėtį pasaulinėje rinkoje.“ Ką jūs girdite? Na, žinoma, reikia stiprinti konkurencingumą. Žinote, kas tas konkurencingumas? Šiaip jau gebėjimas parduoti pigiau, tačiau nutylint to „pigumo“ kainą, ir tai gali reikšti labai mažą atlygį dirbantiems, pažeistą darbo ir laisvalaikio balansą, o kartu – papildomas išlaidas sveikatai ar šeimų griūtis...

Kita vertus, anot minėtos neoklasikinės teorijos (o aptariamas sakinys yra tos teorijos alfa ir omega), mainai yra lygiaverčiai, bet kartu akcentuojamas mūsų konkurencingumas, taigi, prekyba ir mainai vertinami iš parduodančiojo perspektyvos. Ar tai vis dar ekonominė prieiga, teigianti, kad mainai visada abipusiškai naudingi? Ir bendrai – o prekyba ir vystymasis – tai neigiamos ar teigiamos metaforos?

Mąstytojai, ekonomikos filosofai pabrėžia, kad naujoves kuria retoriškai sudėtinga kultūra, kur nė vienas šventikas, nė vienas fizikas, nė vienas poetas, nė viena partija nevertinami kaip „racionalesni“ arba „mokslingesni“, arba „gilesni“ palyginti su kitais. Nė viena atskirai paimta kultūros dalis negali būti pateikiama kaip neabejotinai priimtinas (arba priešingai, atmestinas) modelis, kurio privalo siekti visi kiti. Kurianti tiesa pliuralistinė.

Draugai