Gabrielės Kutkevičiūtės nuotrauka

 

„O, Salvadorai Dalí, kas tave pavertė klounu? – viename filme klausia Jonas Mekas ir nedelsdamas priduria: – Gyvenimas toli nuo savo ispaniškų šaknų. Štai kas tave pavertė klounu.“ Ne vienoje filmo vietoje J. Mekas mini, kad S. Dalí pozuoja, kad jo veikla surežisuota ir jam pasirodžius viskas tampa netikra.

Į santykius savo šaknimis, praeitimi gilinasi ir Jaunimo teatro spektaklis „Edžio pabaiga“ (rež. Naubertas Jasinskas). Tarsi kubisto tapyboje Edžio portretą režisierius kuria pasitelkdamas ketvertą aktorių – kad atskleistų skirtingus jo tapatybės rakursus. Įspūdį sustiprina scenografija (Sigita Šimkūnaitė) – viena vertus, primena prabangų interjerą, kita vertus, baseino dugną, kuriame iš apačios matome išplaukti mėginančią didžiulę nuogo žmogaus skulptūrą.

Mato Sigliuko Edis pirmoje spektaklio dalyje narsto savo skurdžią, dvokiančią, lipnią vaikystę, kai kentė patyčias, tėvų atžarumą, smurtą, pažeminimus. Nuskamba žodis „lodoriai“... Tai socialinės atskirties grimasos – ištisi rajonai ar zonos tiek romano, pagal kurį pastatytas spektaklis, autoriaus Édouard’o Louis vaikystės Prancūzijoje ir Lietuvoje (pakanka peržvelgti Rimaldo Vikšraičio fotografijas). O išplaukti, vadinasi, rasti būdą nutraukti degradacijos, nepritekliaus ir socialinės atskirties inerciją. Svarbius akcentus Edžio paveikslui uždeda moterys: aktorės Viktorija Kuodytė ir Jovita Jankelaitytė. V. Kuodytės sukurtas motinos paveikslas sustiprina kuriamą neteisybės ir purvo atmosferą, o J. Jankelaitytė pirmoje dalyje perteikia Edžio moteriškąją pusę – vaizduoja jį, kaip neišbaigtą, nevyrišką vyrą.Nežinia, ar tyčia, bet spektaklyje ryškėja savitas šių laikų bruožas – kančios, sunkios praeities, vaikystėje patirto smurto monetizacija. Viešojoje erdvėje matome vis daugiau atvirų pasakojimų apie smurtaujančius, alkoholikus tėvus, priklausomybes, dvasinius paribius. Tačiau matome ir bandymų tai paversti preke: užaugau alkoholikų šeimoje – pirk mano knygą; mano seksualumas buvo varžomas ir neleista apie tai kalbėti – atidariau vibratorių parduotuvę etc. Mato Dirginčiaus Eduardas atsiduria būtent tokioje situacijoje – knygose, beje, atnešusiose jam šlovę, po kaulelį narsto savo traumas, kol galiausiai yra demaskuojamas V. Kuodytės, antroje dalyje jau vaidinusios elegantišką ir ekscentrišką leidėją: tavo traumų sąrašas yra baigtinis, negali amžinai penėti publikos vien pasakomis apie kraupią praeitį. Tačiau ta pati leidėja kiek kitaip mato M. Sigliuko Edį. Jo nuoširdumas, kančia, atvirumas ir pažeidžiamumas traukia. Trauka abipusė – leidėjos pasaulis maitinasi Edžio pasauliu, Edžio pasaulis trokšta virsti leidėjos pasauliu. Čia galima įžvelgti didmiesčio bei periferijos perskyrą.

Susidūrus miestui ir periferijai, kitaip tariant, dviem labai skirtingiems pasauliams, galimos įvairios – tiek trium­fališkos, tiek tragiškos – baigtys. Pabaigoje M. Dirginčiaus personažas pripažįsta vylęsis, kad miestas suteiks laisvę, bet įvyko kitaip. O anądien knygyne akys užkliuvo už Alessandro Baricco „Novečento“. Knygoje pasakojama laive ant fortepijono rasto kūdikio istorija. Visą gyvenimą nekėlęs kojos iš laivo Novečentas tapo puikiu pianistu, pavergusiu minias klausytojų. Galiausiai paklaustas, kodėl niekad laivo nepaliko, jis pripažįsta, kad turėdamas 88 klavišus jis gali išreikšti viską, tačiau jei išeitų į beribį pasaulį, kur esama galybė raiškos priemonių (klavišų?), paaiškėtų, koks esąs menkas.

Kaip nepavirsti klounu? Kaip savęs neišeikvoti, kai socialinėse medijose įprasta tiražuoti visas akimirkas, o likimai ir istorijos tampa prašalaičių greit­maisčiu? Ko reikia, kad pasakojimai neišsektų? Šie klausimai kyla ir žiūrint režisierių trijulės – Gabrielės Tuminaitės, Staso Žyrkovo ir Kirilo Glušajevo – premjerą „Tinder Dates“. Nors komerciniam teatrui šio darbo priskirti nereikėtų, prisiminiau kritikę Aušrą Kaminskaitę, svarsčiusią apie panašėjančius komercinius spektaklius: „Rašyti apie kiekvieną ne tik neįdomu, bet ir nėra prasmės.“ Šįkart rašyti reikia: spektaklio tema visuomenę jaudina, bilietai iššluoti akimirksniu. „Tinder Dates“ primena situacijų komediją, kurioje pinamos aštuonių personažų istorijos. Kūrybinė komanda žaidžia su stereotipais, personažus tapo itin grubiais potėpiais, šaržuoja. Vaizduojami žmonės tampa socia­linių klišių parodijomis, iliust­racijomis.

Mąstymo trajektorijos – uždaros, net ir, pvz., frazė „pasakose gali būti du princai“ nuskamba dirbtinai. Kyla klausimas, ar toji programėlė, ar kūrybinė komanda vaizduoja mus tokius plokščius: būrys merginų būtinai spiegs ir mosuos rankomis, o būrys vyrukų geria alų ir skanduos „respect the cock and tame the cunt“ arba vos nesimuš, kad tik nepagalvotų, jog yra gėjai ir pan. Socialinė medija mus verčia žmonėmis be savybių: kurdamas profilį savo pomėgius renkiesi iš sąrašo... Galbūt mano įniršis, galvojant apie šį spektaklį, kaip rašė Oscaras Wilde’as, yra „įniršis Kalibano, kuris veidrodyje mato savo atvaizdą“?

G. Šmigelskytės choreografija itin taikliai parodo, kaip šios tendencijos (kad ir tiktoko šokiai skambant „My money don’t jiggle jiggle“) visus personažus suveria ant vieno siūlo, priverčia juos sulėtintai judėti tais pačiais karikatūriškais žingsneliais. Marijaus Jacovskio scenografija perkelia į oro uosto, autobusų stoties ar tinderio laukiamąjį – aktoriai beveik visuomet lieka scenoje, kuičiasi lagaminuose, keičia apdarus, laukia, kada bus pasirinkti ir galės veikti. Tai jautrus akcentas, sėkminga diagnozė: esi nereikšmingas, kol tavęs nepasirinko.

Skaitmeniniai įrankiai žada pagreitinti tam tikrus procesus (apsipirkimo, pašto ir pan.), tačiau, kad ir kiek procesai spartėja, sutaupyti laiko nepavyksta nė akimirkos. Kuo daugiau turi programėlių, tuo mažiau laiko lieka miegui. Kokią problemą sprendžia tinderis? Skubantiems, socialiniuose burbuluose ir biuruose užsidariusiems žmonėms trūksta progų susipažinti, sunku vienam kitą atrasti, nėra laiko pokalbiams. Tačiau tinderis rodo ir reklamą, teikia mokamas paslaugas, pavyzdžiui, galimybę įgyti daugiau galios lyginant su kitais nariais. Tad ar programėlė tikrai suinteresuota ilgalaike mūsų santykių sėkme?

Gerai, kad spektakliuose visgi pamažu imamas reflektuoti socialinės medijos poveikis visuomenei. Tačiau prireiks daug laiko, kol sugebėsime artikuliuoti, ką iš tiesų visa tai reiškia ir kas su mumis vyksta.

Ar nebūti klounu reiškia priešintis, neleisti aplinkai, socialinėms medijoms mūsų apspręsti? Kovoti už tapatybę, nepasiduoti madoms bei apibendrinimams? Kiek medinė spektaklio pabaiga nuskamba tarsi tėviškas pamokslas: visi randa savo antrąsias puses, kad ir kokių dorybių ar ydų turėtų, nereikia elgtis šabloniškai, vis tiek galiausiai rasi, kas tavo, ir viskas bus gerai. Tik ar to geram spektakliui pakanka?

Zigmas Pakštaitis – 31 m., Zodiako ženklas – liūtas, nerūko, laiko katiną, dirba muziejuje.