Aušra Maldeikienė. Mokslo įtrūkiai

 

Nuo Apšvietos laikų žmogus buvo mokomas beveik aklai tikėti mokslu, bet aklas tikėjimas anksčiau ar vėliau virsta savo antipodu. XXI amžius atvėrė tuos, kurie tiki, kad skiepai žudo, kalba apie plokščią žemę ar kasdien rimtai skaito horoskopus, įsitikinę, jog juose matyti žvaigždžių keliai.

Tikėjimas ekonomika bei moderniais pranašais – ekonomistais – panašus dalykas. Jei nesupranti, apie ką kalba ekonomistai, prognozuodami ateitį, jei nežinai, ką išties veikia ir ką gali mokslininkai, anksčiau ar vėliau visų jų kalbomis nusivilsi. Ir tada šalies – taigi ir jos gyventojų – ateitį lems arba šarlatanai, arba atsitiktinumas, o dabar vietoje rimtų ekonominių diskusijų nuolat girdisi gerovės valstybės užkeikimai, kuriuose turinio tiek pat, kiek sovietinių laikų kalbose apie artėjantį komunizmą.

Vienas jaunas tuomet dar tik kompiuterių virtuozas Povilas Poderskis prieš kelerius metus savo Atvirų duomenų sienoje1 pateikė daugybę iš pirmo žvilgsnio labai rimtų Lietuvos žiniasklaidos straipsnių pavadinimų (juk mokslininkai – ir dar ne bet kokie, o britai! – nustatė), kurie, atidžiau pažiūrėjus, pasirodė besą šarlatanų kliedesiai. Juk atsiversite informaciją, kuri skelbia: „Per daug valyti dantis – nesveika, teigia britų mokslininkai“; „Britų mokslininkai išaugino laboratorijoje kraujagysles“; „Britų mokslininkai išrado dirbtinį benziną“; „Britų mokslininkai atrado geną, kurį užblokavus galima sustabdyti vėžį“ arba „Britų mokslininkai išmoko skaityti mintis?“

Jei įdomu, dar galite sužinoti, kad britų mokslininkai dirba labai uoliai, tad „Marso sąlygas tiria modelyje“, žino, kad „migreną gali išgydyti tepalas nuo sąnarių skausmo“, „vyrai tiksliai nustato moters amžių net būdami girti“, o pasidažiusios moterys jau nebesiunčia vyrams signalų apie savo vaisingumą2. Pastaroji informacija man pasirodė ypač pamokanti, nes 1) sužinojau, kad grožis Britanijoje tapatinamas su vaisingumu, bet 2) taip ir nesupratau, ar tie vyrai bijo moterų su makiažu, nes nenori, kad jų draugės susilauktų neplanuotų vaikų, ar, priešingai, renkasi it viduramžių karaliai tas, kurių namai galiausiai bus pilni vaikučių.

Bet šalin juokus, nors jie ir labai rimti. Mūsų kultūroje, kurioje moksliniam kalbėjimui suteikta tiesos dorybė, vien pridurdamas „mokslininkai nustatė“ bet kokią nesąmonės podukrą gali paversti išminties baliuje šokančia Pelene. Tad norintiems atskirti darbščiąją našlaitę nuo jos tingiosios įseserės privalu žinoti kelis dalykus, kurių svarbiausias: mokslininkai nieko nežino ir nieko neįrodo. Priešingai, jie tėra sekliai, išvykę į nepagaunamos tiesos paieškas, tad geriausiu atveju gali pasakyti, kurlink pasuko tiesos pėdsakai.

Mokslininkai yra tie, kurie užduoda klausimus (kartais puikius), renka ir analizuoja duomenis, juos apsvarsto, surinktų duomenų pagrindu iškelia hipotezę, kurią vėliau patikrina, tada vėl ir vėl svarsto, kad – ir tai svarbiausia! – ją paneigtų. Jie nieko neįrodo, jie kuria žinias ir naujų klausimų rinkinius. Kai pamatote straipsnį su teiginiu „mokslas įrodė...“, žinokite: arba rašantysis neišmano, ką daro, arba meluoja.

Žinoma, mokslininkai gali padėti suvokti problemą ir jos sprendimo ribas, paaiškinti, kur galimos vieno ar kito klausimo sprendimo bėdos. Tarkime, jei politikas nori sužinoti, kaip šalies ūkį paveiks vienas ar kitas siūlymas, jis negali pareikalauti, kad mokslas pasakytų, kaip išties bus. Mokslas geriausiu atveju gali tik pabandyti parodyti, kas daugiau mažiau tikėtina. Kas įvyks iš tiesų, žino tik Dievas.

Thomas Kuhnas, vienas garsiausių mokslo filosofų, sakė, kad mokslas yra retorika, o mokslininkai – kalbėtojai. Ekonomika irgi nuolat galynėjasi su žodžiais, diskutuoja su pačia savimi ir, remdamasi faktais, istorija, logika bei metaforomis, formuoja tam tikrą ekonominį mąstymą.

Vis dėlto mokslinis mąstymas neapsiriboja vien paprasta logine seka. Spręsdamas kylančius uždavinius, jis nepamiršta ir intuicijos (ji labai praverčia, tarkime, kai bandoma suformuluoti uždavinį arba pateikti išvadas apie netikėtus duomenų viražus), ir emocijų, ir pasaulėžiūros. Trumpai: mokslininkai yra žmonės, tad jie irgi klysta; istorija rodo, kad ypač dažnai jie klysta tuomet, kai galutinai patiki priartėję prie tiesos.

Pirma, mokslininkai, o tada ir jų išvadomis pasirėmę žmonės, gali netiksliai įvertinti faktus. Jau rašiau, kad faktai (duomenys) – tai realaus pasaulio nuotrupos, tačiau ir jos priklauso nuo intelektualinio ir faktinio konteksto. Polemikoje faktai (moksliniai, istoriniai ir panašiai) itin dažnai naudojami kaip argumentai, ir tada nagrinėjama tų faktų kokybė, jų šaltiniai, prielaidos, kuriuos pasitelkus faktai gauti ir panašiai. Itin dažnai paties mokslininko „kokybė“, jo profesionalumas kuria ir jo įžvalgų svorį, argumentų kokybę.

Antra, mokslininkai, o tada ir jų išvadomis pasirėmę žmonės, gali tai pačiai kategorijai suteikti skirtingą turinį. Viena vertus, sąvokos padeda susitikti panašiai jas suprantantiems žmonėms, kita vertus, jos tiek neapibrėžtos, jog gali klaidinti, o jomis remiantis suformuotos išvados, užuot padėjusios ieškoti sprendimo, dar labiau jį komplikuoja. Tarkime, kokios yra emigracijos priežastys? Jeigu tai mažų algų pasekmė, atsakymas, ką daryti, bus vienas, o jeigu ją labiau nulemia emocinis nesaugumas, atsakymas jau bus kitas. Būtent todėl tokie svarbūs mokslininkų ginčai: jeigu sprendžiant tam tikrą mokslinį klausimą yra dvi skirtingos idėjos (paprastai sprendimų gerokai daugiau net vadinamuosiuose tiksliuosiuose moksluose), reikia bent vieno žmogaus, atstovaujančio vienai idėjai, ir bent vieno žmogaus, atstovaujančio kitai idėjai. Tik tada polemika gali būti prasminga.

Trečia, mokslininkai, o tada ir jų išvadomis pasirėmę žmonės, gali nežinoti oponuojančios pusės pozicijos. Taip gali atsitikti, tarkime, dėl viešinimo ir publikavimo galimybių. Moksliniai straipsniai visada turi pereiti kitų mokslininkų filtrą, vadinasi, išvados gali būti atmestos ir todėl, kad pernelyg netikėtos, ir todėl, kad iš esmės paneigtų recenziją rašančio mokslininko ankstesnes išvadas, ir tiesiog dėl pavydo, kad gauti įspūdingi rezultatai. Kita vertus, visiškai nevykę darbai gali būti paskelbti reikšmingais, nes juos palaimino mokslinio darbo kolegų kolegos, kuriems ateityje bus atsilyginta tuo pačiu. Visi mes (ar bent „geroji“ konformistinė dauguma), kaip sakoma, žmonės.

Ketvirta, mokslininkai gali būti tiesiog nesąžiningi ir korumpuoti, spiriami valdžios ar garbės troškimo. Prieš kelerius metus delfio užsakymu nagrinėjau tuometinio (kalbama apie 2008 m.) susisiekimo ministro Algirdo Butkevičiaus disertaciją3. Metu pirštinę: autorius jos nerašė, ją paruošė (nelabai stropiai) ir palaimino žmonės, kuriems jų karjera buvo svarbiau už sąžinę. Dar kartą: mokslininkai irgi tik žmonės.

Penkta, mokslininkai gali būti tiesiog papirkti. Šalyse, kur mokslo finansavimas apgailėtinas (Lietuva ES šioje srityje nuolat velkasi uodegoje) ir mokslininkų atlygiai tragiškai menki, mokslininkai padoriau gyventi gali tik gaudami bendrovių užsakymus, vadinasi, jie gali būti priversti tarnauti verslo (paprastai stambiojo) interesams ir įtakingiems lobistams.

Socialinių mokslų srityje tokie dalykai ypač aktua­lūs, o kad nebūčiau apkaltinta kurianti sąmokslo teorijas, tiesiog pasiūlysiu pažiūrėti ne vieną įtakingą festivalį laimėjusį, 2010 m. sukurtą dokumentinį filmą „Savų darbas“ („Inside Job“), kuriame aiškiai bylojama (kalbėta net su tais mokslininkais, kurie pardavinėjo savo tyrimų išvadas) apie sisteminę JAV finansų sektoriaus korupciją, kai, remiantis mokslininkų (?) pritemptomis arba nesąžiningomis išvadomis, buvo formuojamos visuomenės nuostatos, kuriami įstatymai ir griaunami daugybės žmonių gyvenimai.

Šešta, mokslininkų išvados gali būti pateiktos (ir labai dažnai pateikiamos) visuomenei taip, kaip naudinga leidėjams, užsakovams ar politikams. Informacijos turinys nesuvokiamas, nepaaiškinama, kas užsakė tyrimus, kaip gautos išvados, nepateikiamos alternatyvios nuomonės.

Pacituosiu dar vieną britą, šįkart realų mokslininką biochemiką, žurnalistą, mokslo žurnalistikos dėstytoją Toby Murcottą. Jis sako: „Bendrovės naudojasi mokslu norėdamos sugluminti, apkvailinti žurnalistus, kad šie parašytų tai, ko nori tos kompanijos. Tai daroma subtiliai. Gana išmintingai. Būtent dėl to mokslo žurnalistams reikia ne tik žinoti terminus, sugebėti interpretuoti rezultatus, bet ir bendrauti su mokslininkais bei suprasti, kaip veikia mokslas, kad būtų galima išvengti tokių klaidų, kurios gali kainuoti gyvybių.“4 Panašios pastabos visada tinka, kai kalbama apie mokslininkų darbo viešinimą.

Lietuvos kontekste galiu prisiminti diskusijas apie darbo kodekso liberalizavimą. Norint, kad visuomenė rimtai suprastų tokį sudėtingą klausimą, turi būti ne vienas ir ne pora žurnalistų, kurie užduotų nepatogius klausimus, priverstų politikus, mokslininkus ir lobistus aiškinti ir pagrįsti, kuriuos domina gerokai daugiau nei straipsnis, už kurį bus sumokėtas honoraras.

Mokslą kuria pokalbis. Ir tai ne vien mokslininkų pokalbis; bemaž visada tai ir mokslininkų pokalbis su visuomene.


1 www.freedata.lt/pasiutpolke/index.php?facet1=brit%C5%B3+mokslininkai&facet2=rusijos+mokslininkai
2 www.delfi.lt/mokslas/mokslas/britu–mokslininkai–nustate–kad–grozis–is–tikruju–atsispindi–veide.d?id=7857457
3 www.delfi.lt/verslas/verslas/a–butkeviciaus–disertacija–kodel–niekas–nenori–jos–prisiminti.d?id=71858024
4 www.delfi.lt/mokslas/mokslas/bbc–zurnalistas–mokslas–nieko–neirodo.d?id=52171745

 

Draugai