Asmeninio albumo nuotrauka
Skaitau visas biografinio pobūdžio knygas, kuriose autoriai pasakoja apie knygynus. Dažniausiai tai yra pačių knygynų įkūrėjų leidiniai. Mane tai domina, nes nutikimai kituose knygynuose, norite tikėkite, norite ne, identiški įvykstantiems „Mint Vinetu“. Skaitydamas tokias istorijas jaučiuosi nesantis vienas, jaučiuosi, lyg kalbėčiausi su tais autoriais, būčiau suprastas kiekvieno iš jų, kad ir kur jis gyventų, – Paryžiuje, Londone, Lisabonoje ar Niujorke.
Nesvarbu, kokioje pasaulio vietoje būtų knygynas, nesvarbu, kuriame amžiuje, – dėsniai, apibrėžiantys lankytojus, lieka nekintantys. Knygynų lankytojai bet kur ir bet kada pasaulyje buvo ir yra vienodi. Pavyzdžiui, jei kur atsidaro knygynas, jame būtinai pradės lankytis rašytojai. Jo nieku gyvu neaplenks keistuoliai. Šie turi tokią unikalią uoslę, kad knygyną rastų ir Marse. Esu tikras – kai Marse atsidarys pirmasis knygynas, tą pačią dieną jame prisistatys keistuolis, nors patekimas į bredberišką planetą bus griežtai kontroliuojamas. Lietingą vakarą į knygyną visada užsuks vienišas keleivis, lydimas ištikimo šuns. Keleivis prisės, šuo priguls. Sušils ir lietui lyjant vėl išeis. Jei viso to neatsitiktų, knygynas būtų pasmerktas užsidaryti. Tai dėsnis.
Sekmadienį per „Sostinės dienas“, ant prekystalio tvarkant jau gerokai praretėjusias knygas anglų kalba, į palapinę užsuko Rolandas Rastauskas ieškodamas vakar nusižiūrėtos knygos. Knyga, kurios pagrindinis veikėjas irgi Rolandas, kaip RoRa pats atkreipė dėmesį atversdamas puslapį ir parodydamas, dar buvo likusi. Padariau nuolaidą, ir ją įsigijęs Rolandas išėjo. Ciao!
Šalia Rolando paimto leidinio gulėjo literatūros kritiko, „The New York Times“ redaktoriaus Anatolio Broyardo (1920–1990) autobiografinė knyga „Kafka Was the Rage“ („Kafka buvo įniršis“). Šiuo metu ją skaitau. Po karo grįžęs į Niujorką, Broyardas 1946 m. atidarė skaitytų knygų knygyną. Memuaruose tam skiriamas vienas skyrius. Mažai, bet tiek užtenka, nes knygynas veikė neilgai. Autoriui užteko.
Šį pavasarį, grįžęs iš pirmos kelionės į Ameriką, aplankęs Čikagos knygynus, nuvykau į Rygą ir ten susitikau su knygyno „Robert’s Books“ šeimininku Edgaru. Žinoma, susitikome knygyne. Jam pasakojant apie jo knygyno gyvenimą, sekunde greičiau, nei jis pasakydavo žodį, pirmas jį ištardavau mintyse. Šis sutapimas, lyg visus knygynus jungtų požeminis tunelis ar virš jų skrietų naktinis traukinys iš Antano A. Jonyno eilėraščio, mane pažadino, nes, turiu prisipažinti, šiek tiek snūduriavau.
Taip ir dabar jaučiuosi skaitydamas Broyardo knygą. Žinau, apie ką jis rašo! 1946-ųjų Niujorke jis rašo apie tuos pačius lankytojų bruožus, kuriuos šiandien atpažįstu „Mint Vinetu“ knygyne Vilniuje. Rygoje Edgaras, neabejoju, irgi atpažintų.
Broyardas skundžiasi per vėlai supratęs, kad knygynas daugumai jo klientų buvo paskutinė vieta, kurią jie pasirinkdavo aplankyti. Tie, kurie neturėdavo nei draugų, nei jokių malonumų, nei išteklių veikti ką nors kita, ateidavo pas jį. „Jie užsukdavo perskaityti ant sienos ranka užrašytų blogų žinių [žuvusiųjų vardų – aut.]. Jie apžiūrinėdavo knygas lentynose kaip žmonės, skaitantys vardus ant memorialo karo aukoms.“
Tai vyko Amerikoje po karo. Ką šiandien galiu pasakyti apie žmogų, atėjusį vidury darbo dienos ir akimis skenuojantį knygų nugarėles lentynose? Ko jis ieško? Ne, tai ne hipsteris iš garsiosios Broyardo esė „A Portrait of the Hipster“ („Hipsterio portretas“). Beje, paskaitykit.
Vis dar klausausi, patogiai įsitaisęs Rygos knygyne. Maigau savo šunytės Skaskos nugarą tikėdamasis, kad jai atsibos ir aš būsiu priverstas išeiti.
Tauškaliai sukeldavo daugiausia vargo, prisipažįsta Broyardas: „Žmonės man parduodavo knygas, tačiau tauškaliai norėdavo parduoti savo gyvenimus, fikcijas apie juos pačius [...]. Jie pasakodavo apie šeimas, meilės reikalus, iliuzijas ir nusivylimus. Aš piktindavausi. Norėdavau sušukti: „Luktelėkit! Aš pats turiu daugybę istorijų! Pažiūrėkite į lentynas!“
Knygyno lentynos sudreba, šį kartą visos knygos lieka savo vietose. Arba kažkas kasa tunelį, arba praskriejo traukinys, pagalvoju.