Aušra Maldeikienė. Išvirkščias ežys

Aušra Maldeikienė. Su Žemaite apverkiant  moterystės nedalią
Monikos Požerskytės nuotrauka

 

„Ežio elegancija“ papirko pavadinimu. Kai viena mano akis knygyne nučiuožė švelniai mirguliuojančiu viršeliu, o kita akimirkai sustingo ties dygiu žodžiu „ežys“, širdis liepė pirkti. Įdomu gi, kur ir kaip išties gyvena elegantiški padarėliai, palikę savo numylėtas vieteles elementoriuose ties raide E. Paskui sėdau ir per porą vakarų skaniai sukramčiau snobiškai neįmantrų filosofijos mokytojos Muriel Barbery pasakojimą.

Turtais pertekę vidutinybės marširavo prabangaus Paryžiaus namo laiptinėje, nepajėgdamos perprasti paradinių durų šešėliuose besislapstančios durininkės intelekto. Katinas kukliu Leo vardu turėjo kreipti pagrindinės veikėjos mėgstamo Tolstojaus link, bet ne tiek į pastarojo karus ir taikas, kiek į mokyklos laikų rusų kalbos pamokas, kur vis dar svaičiojo natašos ir gyvenimo traukinių nesutraiškytos tatjanos. Tuo pat metu keliais aukštais aukščiau prabangiuose kambariuose slankiojo perdėm guvaus proto arogantiška paauglė, viena ausimi jau girdėjusi, kad būties absurdą išriša savižudybė. Be didesnių dvejonių per artėjantį 13-ąjį gimtadienį ji nutarė įteikti sąskaitą tėvams už visus 12 kančios kairiųjų buržua šeimoje metų ir savanoriškai palikti pasaulį. (Spoileris: knygos pabaigoje supras, kad nuo gyvenimo beprasmybės geriausiai gydo pats gyvenimas.)

Knyga, matote, rimta: pateikti veikėjai, siužetas, moralė. Gvildenamos moderniosios socialinės temos: kartų ir socialinių sluoksnių konfliktai, elito atotrūkis nuo didžiojo meno, kasdienybės stereotipai. Pateikiamas net trumpas bei madingas visų bėdų įveikos (pasitelkus Kantą, Husserlį, Malherio simfonijas ir japonišką minimalizmą) pradžiamokslis. Modernioje mišrainėje pasigedau tik vieno ingrediento – juodaodžių vergų kančių. Pritrūko pipirų.

Ties komizmo riba laviravusią istoriją apliejus suvulgarintos filosofijos padažu gautas perkeptas moralinis patiekalas, kurį godžiai sušveitė per du milijonus knygos pirkėjų ir gerokai daugiau skaitytojų. Puotavau ne viena. Vis dėlto klausimas „Kodėl greitasis literatūrinis maistas toks skanus?“  neišgaravo iš mano galvos.

 

Galinių kambarių vilionė

„Ežio elegancija“ preparuota diplomuotos filosofijos mokytojos, kuri troško būti Vergilijumi, lydinčiu gyvenimo komedijos keliu, įstrigo saldžiai romioje nuobodybėje anapus skaistyklos, jau nekalbant apie rojų ar pragarą, durų.

Pagrindinė knygos veikėja durininkė Renė priebėgą rado „gražiame privačiame vidaus kiemą bei sodą turinčiame name, padalytame į aštuonis labai prabangius butus, visi jie milžiniški, visi gyvenami“ (p. 10). „Esu našlė, maža, bjauri rubuilė, pėdos su išsišovusias kaulais, ir būna rytų lyg tyčia, kai man iš burnos tvoskia lyg iš mamuto nasrų“ (p. 10), – prisistato Renė. Vis dėlto jos tvirtinimas, kad „puikiai atitinku tai, kas, socialiniu įsitikinimu, yra tipiška durininkė“ (p. 10) įtikina, matyt, tik ją pačią ir knygos autorę. Savamokslę, kuri žavisi „Karu ir taika“, skaito Marksą, atmeta fenomenologiją kaip nesuteikiančią galimybės panaikinti Kanto idealizmo, tipiška durininke gali paskelbti tik itin audringa vaizduotė.

Ir namas, kuriame simfonijų garsuose skandinasi „tipiška“ žemesniojo sluoksnio veikėja pernelyg primena mergaitiškų gero gyvenimo svajonių rūmus, ir Renė savianalizė panašesnė į koketavimą, anapus kurio slypi maldavimas komplimento. Dvylikametės Palomos arogancija, neatskiesta gyvenimu, šviečia dar skaisčiau.

„Gyvenu Grenel 7, turtuolių bute“, – prisistato knygos veikėja. „Mano tėvai turtingi, mano šeima turtinga, vadinasi, mano sesuo ir aš esame potencialios turtuolės. Mano tėvas – deputatas, prieš tai buvo ministru“ (p. 14), – svetimus nuopelnus vardina paauglė, pabrėždama, jog, „nepaisant šito, nepaisant visos tos sėkmės ir visų tų turtų“, jau seniai žinanti, „kad galutinė stotis – akvariumas“. Ir būtent todėl prisistačiusi kaip „išimtinai protinga“ mergina mato vienintelį savo intelekto vertą, turto pagimdytų problemų sprendinį – saldžiu kerštu gimdytojams glaistytą savižudybę.

Blankią paauglišką rašliavą (o būtent tokia ir yra ši knyga) bestseleriu paverčia pats skaitytojas. Tie, kurie manosi gyvenimo neteisingai nustumti į pašalius, džiugiai save atpažįsta Renė. Noras būti kažkuo daugiau, nei esi, nuolat sielą pjaustančio gyvenimo baimė nuveda į galinius kambarius, kurie virsta saugia, viską naikinančio išsigelbėjimo erdve: kai esi miręs – neskauda.

Viešai ir noriai dėl klaikiai varginančio turtuolės gyvenimo raudančios nuomonės formuotojos ir jų fanatiškos gerbėjos turi galimybę skandintis iliuzijoje, kad tamsi minia neįžvelgė jų tauraus dvasingumo. Paloma – jų mokytoja, laistanti infantilumo daigus.

Šių eilučių autorė, apsvarsčiusi prėską malonumą, kurį patyrė skaitydama absoliučią banalybę, gali teisintis nebent tuo, kad atpažino prastą literatūrą. Knyga, pamaloninusi daugybės savimeilę, galiausiai virsta pinigų lietumi autorei ir, žinoma, leidėjams.

 

„Sofoklio“ klasikų klasika

„Ežio elegancija“, matyt, taip ir būtų likęs tik paskubomis ir su šiokiu tokiu malonumu sušveistas greitmaistis, kurį pamiršti po keleto dienų, ir tikrai nevirtęs analizės (ir savianalizės) objektu, jei ne vienas liepos 15 dienos įrašas veidaknygėje. Tuomet „Sofoklio“, kuris pasaulin paleido naują pataisytą knygos leidimą, paskyroje reklamistai šaukė: „Pagaliau ji vėl lietuviškai. Muriel Barbery romanas „Ežio elegancija“ – tai klasikų klasika, kurią reikia skaityti kaskart, kai norisi laiko patikrintos geros knygos.“

Praraja tarp reklamos ir tikrosios itin abejotinos knygos vertės buvo tokia gili, kad norom nenorom virto kasdienio svarstymo objektu. Kaip sakė Nietzsche: „Jeigu ilgai žiūri į bedugnę, tai bedugnė ima žiūrėti į tave.“  Žinoma, reklamos kliedesius galima nurašyti tiesiog... reklamai. Toks žanras. Vis dėlto ištarmė „klasikų klasika“ pristatant absoliučiai banalią knygutę verta platesnio konteksto.

Kodėl skaitome knygas? Ir ką reiškia skaityti? Toje pačioje veidaknygėje neseniai mačiau, kaip guvūs tėveliai ir mamytės dėstė, kad „normalioje“ šeimoje vaikas pradeda skaityti anksčiau nei eiti į mokyklą. Kadangi neteko matyti 6-erių vaiko, kuris ne tik raides jungtų į žodžius (menkas iš esmės mokslas), bet ir gebėtų interpretuoti skaitomą tekstą (nebent jo vizualinę išraišką), manau, „normali“ šeima moko vaiką skaityti su juo kalbėdamasi apie tekstus, mintis, vertybes metų metais. Paradoksalu, bet kaip tik tas, jau raides dėliojantis šešiametis galiausia tiks į reklamučių rašytojo pareigas kokiame eiliniame sofoklyje, bet abejoju, ar kada taps skaityti mokančiu žmogumi.

Mokymas skaityti – tai nėra kažkas, įstrigęs tarp raidžių, žodžiuose ar pastraipose. Mokymo skaityti esmė – labai sunkiai suvaldomo savęs, o vėliau ir pasaulio, besiplečiančio tikrovės burbulo, kuriame slepiesi žaisdamas su patirtimis, pažinimas; empatijos kitam ugdymas. Kad ir kas ką sakytų, šis kelias labai ilgas, ir tik išskirtiniais atvejais gali prasidėti anksčiau nei sukanka 14–15 metų.

Kita vertus, skaitymas nėra vien asmeninis, individualus procesas. Mokomi skaityti (jei mokomi...) visų pirma mokomės suvokti bendro gyvenimo ryšius ir sudėtingą jo raštą. Vedami patyrusių mokytojų (ir galbūt skaitančių tėvų) pamažu mokomės atpažinti moralines dilemas ir galimus jų sprendinius. Imame suvokti formos ir turinio sąsajas, o anapus poezijos aliteracijų išgirstame gimstančią naują tikrovę, kuri persmelkia ir būčiai suteikia prasmę. Kaip aklas „Tėve mūsų“ kartojimas nepaverčia žmogaus Dievo vaiku, taip ir gebėjimas sujungti raides nėra skaitymas.

Kas nutinka su visuomenėmis, kuriose skaitoma vis mažiau? Istorijoje pavyzdžių apstu. Kuo mažiau nuoširdžiai ir tikrai skaitoma, tuo dažniau šalia valstybės institucijų iškyla giljotina bei kartuvės. Kuo rečiau apie knygas kalbama, tuo dažniau valdžia atitenka virėjoms, kurios gali viską – net valdyti nesuprasdamos, ką reiškia pašnekovo nuoroda į gyvulių ūkį. Nesuvokti tekstai ir nesvarstytos, dažnai neišrišamos moralinės dilemos pagimdo politiką, kurioje gėris kovoja su tobulybe, o sprendinių paieška paskęsta saldžiame pataikavimo masėms sirupe. Kai virėjos ir būrai nuo arklo ateina kurti mokyklinių skaitymo programų, civilizacijos užsimerkia.

„Ežio elegancija“ – nei labai bloga, nei gera. Tai tiesiog skaitalas, sukurptas žmogaus, kuris mokėsi skaityti ir, tikėtina, daug skaitė, bet nesugebėjo peržengti ribos, anapus kurios atsiveria literatūra. Filosofiją studijuojame ne tam, kad liktume logiški ir racionalūs. Jos griebiamės bandydami save peržengti. Rašančio žmogaus rankose tas šuolis gali tapti tramplinu, kuris eilinę žodžių dėlionę paverčia literatūra. Knyga, kai tuo pat metu ji yra ir literatūra, gali būti stipriu vaistu, nugramdančiu sustingusią kasdienybę. Kai spygliai, kuriais gyneisi nuo tikrovės, užuot gynę nuo išorės, staiga ima ir susmenga į tavo paties smegenis, plaučius, kepenis ir širdį, visa ta rambi oda (įvaizdis, saviapgaulė ar pasitraukimas), saugojusi nuo kančios, nusineria. Skausmas dovanoja gyvenimą. Meistro rankose kiekvienas ežys išverčia kailiuką, nusimeta elegancijos kerus ir virsta mąstančiu ir kenčiančiu subjektu.

Draugai