Benigna Kasparavičiūtė. Grožio sargyboje

Lapkričio horoskopas

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Skorpionai nėra tokie bjaurūs, kaip apie juos rašoma tuose horoskopuose. Iš tiesų tai be galo jautrūs, mieli, simpatiški žmonės. Tikri draugai. Tarkim, jei jums prireiktų ką nors be skausmo užversti (arba kad ir su skausmu, taip dar geriau), iškart skambinkit savo draugui Skorpionui, jis visuomet pagelbės. Man galit paskambint, pavyzdžiui. Gal esu agresyvoka, kartais pernelyg ūmaus būdo, bet draugams visada padedu. Pastebėjau: už tai žmonės mane mėgsta ir gerbia. Manim pasitikima, todėl draugų turiu daug. Tai daugiausia dailininkai, nes pati esu meniškos sielos. Be to, jei sugalvoju, kad koks pilietis bus mano draugas, patikėkit, jis toks ir tampa. Štai kad ir Gintaras Znamierovskis, žinomas lietuvių tapytojas formalistas. Žmonės spėlioja, kodėl jo jau porą mėnesių niekur nematyti (net egzistuoja versija, kad jį sudorojo lietuvių menotyrininkės), o juk žmogus visą šį laiką gyvas ir sveikas sėdi užrakintas mano rūsyje. Nieko bloga jam nedarau, nemanykit. Sotus, laimingas. Pamatytumėt, kaip kerta cepelinus, kai pagrasinu nukarpyt ausis. O jis ne vienas toks, kaip sakiau, draugų turiu daug. Iš viso 72, jei neklystu. Čia beveik kaip feisbukas, tik fainiau. Kaip minėjau, visi gauna iki soties pavalgyt, išgert, papaišyt. Laisvalaikiu juos lavinu, rodau albumus, garsiai skaitau knygas apie meną. Aišku, paskui turi atsiskaityt, ar gerai viską suprato. Jei kurio atsakymas neteisingas, tada jau, žinoma, kita kalba. Tačiau kam iškart negatyvas, nereikšmingos techninės detalės? Manau, jums bus daug įdomiau išgirsti, kad dabar spaudai ruošiu monografiją „72 lietuvių dailininkai – apie dailę“. Taip, pavadinimas girdėtas, bet ateikit ir pasakykit tai man į akis. Pabandykit, pažiūrėsim, kas jums bus.

Nors šiaip draugams esu gana tolerantiška. Štai Redą Diržį neseniai išleidau į jo parodos atidarymą („Proletarinis situkalendoriaus grafas, arba Bolševikų revoliucijai 100 metų (paroda skirta ir kitiems jubiliejams)“ Alytaus kraštotyros muziejuje). Maniau, vyks iškilminga R. Diržio 50-mečio paroda, juk muziejus jau prieš 12 metų užsakytas. O autorius pareiškė, kad tai kažkoks situgrafas, aplipdė visus žmogeliukais, liepė pagaliau pasirinkt, su kuo mes: ar su menininkais cinikais, ar su menininkais dualistais. Aišku, niekas jam neatsakė. Tada supykęs nubėgo laukais, tiek jį ir temačiau.

Dabar vėl teks koštis per visas Vilniaus galerijas. Gal pavyks prisimonyti kokį kitą menininką... Nenoriu keist monografijos pavadinimo – 72 man yra magiškas skaičius.

Gal Konstantinas Bogdanas tiktų? (Paroda „Išvestiniai ir pirminiai“ veikė „Artifex“ galerijoje.) Žmogus padorus, iš anksto įspėja parodos lankytojus, kuris jo darbas vykęs, o kuris galbūt nelabai. Užeini, ir iškart viskas aišku. Pasirodo, Lietuvoje dar egzistuoja meninė etika. Net susigraudinau, gal aš jo nebeskriausiu.

Giedriaus Jonaičio darbai (paroda „Mano istorijos“ veiks „Titanike“ iki gruodžio 10 d.) turi maniakiško žavesio, bet, pagalvojau, aprašinės man rūsy visas sienas, teks plauti paskui ir taip vargo su tais dailininkais gana... Nors gal ir įdomu sužinot, ar gali žmogus nepastebėtas pernešti kibirą mėšlo per gatvę šalia sausakimšos autobusų stotelės ir ar jam pavyks visiems matant nenusiploti. Beje, man irgi dažnai tenka kuo nors nemačiom atsikratyt, toks jau mano būdas.

{source}

<iframe src="https://www.facebook.com/plugins/post.php?href=https%3A%2F%2Fwww.facebook.com%2Fmedia%2Fset%2F%3Fset%3Da.1581608191932404.1073742048.321208957972340%26type%3D3&width=600" width="600" height="800" style="border:none;overflow:hidden" scrolling="no" frameborder="0" allowTransparency="true"></iframe>

{/source}

Tačiau gal tiek to, jau užteko ir Beno Šarkos (paroda „Rojus smegenų žievės peizažuose“ veiks JMVMC iki gruodžio 16 d.). Parsivedžiau aną dieną, tai iškart užsikūrė lauželį šiukšlių dėžėje ir puolė virt kažkokią grybų uogienę. Vos nesupleškino rūsio. Be to, užkerėjo vieną dailininką – pavertė druskos stulpu. O man reikia, kad tapytojai tapytų – tuos jų darbus paskui parduodu. Sunku juk vienai šitiek draugų išlaikyt, patys suprantat – dažai, teptukai, cepelinai... Nors, kita vertus, užhipnotizuoti jie gal bus ramesni, mažiau verkšlens dėl atseit netinkamų gyvenimo sąlygų. Be to, Benas, pastebėjau, visas žiurkes rūsyje išgaudo, nes tai yra būtinas jo šamaniško viralo ingredientas.

Visos menininkų šeimynėlės man taip pat į kolekciją netinka. Juk iki apvalaus skaičiaus reikia viso labo vieno tikrai gero dailininko. Latvių menininkų poros paroda (Andrio Egličio ir Katrinos Neiburgos „Ilgi marinuoti agurkai“, neseniai veikusi galerijoje „AV17“) kaip tik ir atspindi tokį jaukų šeimos gyvenimą, lyg kokių perdėtų gamtos mylėtojų, sveikuolių, tarzanų šeimynėlės kasdienybę. Kažkokioje Lat­vijos pelkėje įsitaisę autoriai turškiasi dumble, laigo po kemsynus, tačiau nepamiršta ir civilizacijos teikiamų privalumų. Skaito knygas, įsibridę į kažkokį žalsvą birzgalą, susisiekia mobiliuoju su kitame panašiame raiste gyvenančiais kaimynais. Savo drobes (tapyba taip pat buvo eksponuojama) apaugina visokiomis dumblių kolonijomis ir pelėsiais, paskui visą tą grožį dar padailina saldžiais „laukinio“ gyvenimo vaizdeliais. Vienas tapybos darbas, man rodos, net kažkokių pelkių paukščių apkakotas. Beje, „Septynmeny“ skaičiau interviu su šiais menininkais (kažin kodėl išverstą su „Google Translate“), be viso kito jie kalba apie sovietmetį. Iš tiesų tie apkakoti paveikslai primena klaikius anų laikų rankdarbius, pamenat, sulipdytus iš įvairiausių kruopų, žirnių ir pupų, „puošdavusius“ beveik kiek­vieną sodo namelį. Kita vertus, visokie pelkių gyventojai juk panašiais produktais ir minta. Paukščiai, ne latviai, turiu omeny.

Beje, ilgi marinuoti agurkai, man atrodo, vis dėlto egzistuoja (tiktai gal juos parduoda supjaustytus?).

O lietuviai kaip visada bando pasirodyti ne laukiniais ir tokiais visiškai ne kaimiečiais. Pamėnkalnio galerijoje kitas, jau lietuvių menininkų duetas eksponuoja kompiuteriu ištampytą Vilnių, kuris dėl viso pikto dar sukryžmintas su Panevėžiu ir Šiauliais (D. Mikonytės ir A. Žudžio „Miesto studijos“ Pamėn­kalnio galerijoje iki lapkričio 17 d.). Vieta išėjo savotiška. Toks nei didelis, nei mažas, niūrus, apspuręs ir šlapdribos nukamuotas lietuviškas miestas su balkonais, įstiklintais 120 būdų, griozdiškais paminklais, daugybe keisčiausių įstaigų, organizacijų ir muziejų. Tik muzikos takelis man pasirodė gerokai per saldus, lyg koks Vilniaus angelas skristų virš sostinės. Tiesą sakant, mielai jį išjungčiau (ir angelą, ir garso takelį), manau, filmas geresnis be jo. Lietuviai pagaliau turėtų išmokt išnaudot savo įgimtą niūrumą (latviams visada geriau sekėsi su muzika). Na, bet jauni dar, gyvenimas pats išmokys. Štai kaip dramatiškai užraičiau.

Bet tas Benas – tai kažkas klaikaus, vis negaliu pamiršti. Jis paprasčiausiai nevaldomas. Ir šiaip, ir taip bandžiau susitart, niekaip nepavyko, galiausiai užsirakino tualeto kabinoje ir ten surengė kažkokį vaidinimą. Kol sugebėjau jį iš ten iškrapštyti, vienas geriausių mano tapytojų net spėjo pridėti į kelnes. Taip, galbūt mano kantrybė ir geležinė, bet Benas yra ne žmogus. Tai yra žmogus kiškis. Jį įmanoma priimti tik tokį, koks jis yra. Su visom liepsnom ir šokiais, pajūryje rastom geležėlėm, etatinėm lietuviškom disko kvarbatkom, gerokai užknisančiom kitų dailininkų menuose. Su kokiu 1000 idėjų viename kvadratiniame metre (paprastam menininkui ir vienos jų užtektų surengti visai pakenčiamai parodai). Visais išsišokimais, nes kiškiai nešokinėti negali. Prisipažinsiu, net aš jo prisibijau, šito nesuvaldomo gaivalo. Na, bet, kaip mūsų liaudies išmintis byloja, jei bijai kiškio, neik į girią. Sėdėk namie ir žiūrėk televizorių.

O pabaigoje linkiu jums, mano mieli draugai Skorpionai, kantrybės nebaigtiems darbams užbaigti ir kūrybinio impulso naujiems pradėti, lengvos Laimės rankos, stiprios sveikatos ir džiugios šventinės nuotaikos Mano gimtadienio proga. Tačiau sėkme aklai nepasitikėkite. Likimas tik jūsų rankose. Tokia jau ta sėkmės logika: ką prigriebi, tą ir turi. Kam vožteli, tas ir guli. Geriau žvirblis rankoj negu briedis girioj. Kur du pešasi, trečias laimi. Laikykitės, man taip pat su jumis ne visada lengva.


Sunku, oi būna! Daužo kojas
Ir širdį akmenys pikti.
O reikia eiti neparpuolant
Ir draugą saugojant kely.

 

Gerai, užteks, einu pažiūrėt, kas ten vėl rūsy rėkia.

 

B. Kasparavičiūtė and 72 others likes it