Vasario horoskopas

 

Dabar aš jau nebe dailės, o literatūros kritikė, žinokit. Žmonės juk vystosi, auga, dvasiškai tobulėja. Tai va, literatūra yra tokia meno rūšis, kurią kultivuojantys asmenys neturi savo profesiją liudijančių įrodymų. Nes rašytojo diplomas, kiek suprantu, neegzistuoja. Bet kuri nusivylusi namų šeimininkė ar, švelniai tariant, keistokas dėdulė, sukurpę traktatą apie vėjyje linguojantį gluosnį ir pakrypusį baravyką po juo, gali drąsiai vadinti jus savo kolega, tapšnoti per petį ir primygtinai kišti nepakartojamus savo kūrybos vaisius. Nors tie vaisiai kartais tikrai įspūdingi. Turiu visą tokių šedevrų kolekciją dar iš mamos laikų.

O štai dailė, arba vizualusis menas, jeigu norit ne taip manieringai, yra kardinaliai priešingas reikalas. Čia kiekvienas turi diplomą, kai kurie net ne po vieną ir ne po du. Aišku, tai labiau teoriniai dokumentai, gyvenime jie beveik nieko nelemia. Tiesiog su tais minėtais pageidavimų koncerto ar net Vasaros gatvės tipo veikėjais tenka mokytis viename Dailės akademijos kurse. Nebūtinai tai katedros dėstytojų kaltė. Tapyba, švelniai tariant, niekada nebuvo intelektualų profesija. Spalvinė klausa ir pradiniai duomenys jai gali būti nežinia kokie, bet vėliau jie dažnai tarsi išgaruoja. Greičiausiai asmeninis intelekto (kur ten intelekto, elementaraus protelio) trūkumas juos kažin kur pradangina arba paverčia kažin kuo itin keistu ar net bauginančiu.

Taigi, kaip supratote, kažkada mes visi draugiškai augome savotiškoje Valdorfo sistemoje, kur būdavo galima nors ir suptis ant lempos ar net jaukiai nusnausti susirietus kur nors studijos kamputyje, jei tik tam turėdavai ūpo. Kur kiekvienas kaimo (perkeltine pras­me) kvailelis (tiesiogine prasme) kai kurių, sakykim, senoviškesnių, pažiūrų Tapybos katedros dėstytojų būdavo be galo gerbiamas ir puoselėjamas. Kvailelis tai dar nieko, buvo daug veikėjų su tikromis (ne Gasiūno nustatytomis) diagnozėmis, kraštutiniu atveju pasitaikydavo net kažko panašaus į recidyvistus... Žinoma, kiekvienas toks iš karto būdavo pakrikštijamas naujuoju Van Gogu. Mat šis irgi atseit buvo trenktas. O gabumai ir protas čia visiškai niekuo dėti.

Mano kurso vadovas Jonas Gasiūnas sakydavo, kad tai tik Dailės akademijos peripetijos, išeisit iš jos, šių žmonių daugiau nematysit gyvenime. Aha, Jonai, norėtum.

Aišku, tas jo ištarmes čia perteikiu gerokai pagražintas, tada buvo pasakyta emocingiau, mojuojant rankomis ir beveik nesirenkant žodžių. Tačiau Jonas man neliepė eiti geriau nutapyti ko nors savo subine arba ant jos. Nebuvo jokio „oi, jis prie manęs palinko, ups, ir aš prie jo palinkau“. Be to, kad ir kaip būtų, jis buvo iš tų dėstytojų, kuriems visada galėdavai atsikirsti. Niekas už tai tikrai nenušaudavo.

Tačiau pereikime nuo graudžių mano didžios personos atsiminimų prie kitos, dar didingesnės asmenybės. Arba prie vieno siauro, subjektyvaus viso šito klampaus, suvelto reikalo aspekto (bijau, kad jis tampa nebe toks ir siauras). Dar kartą perspėju: tai subjektyvu, tačiau mane Akademijos laikais labiausiai užknisdavo visai ne „siaubingasis“ Jonas, o visi tie naujieji vangogai. Būdavo visko: nuo nakčiai pro langą į studiją suleidžiamų bomžų iki numarintų ir net supūdytų šuniukų, nes viena princesė labai mėgdavo globoti benamius gyvulėlius. Bet, ai, kažin kaip pamiršo, nieks nesužiūrėjo, dama išvažiavo vasaros atostogų ir paliko juos užrakintus studijoje. Nuo kito tokio šaunaus veikėjo gaudavo į lempą beveik kiekviena koridoriuje sutikta mergina. Dabar jie taip nebedaro (tikiuosi), yra apsitrynę gana pripažinti lietuvių tradicinės tapybos atstovai, kai kurie ir pedagogai. O Akademijos laikais tik tokio charakterio žmogus kaip Jonas Gasiūnas sugebėdavo visus juos sutramdyti.

Dar būdavo tokia A. (redakcijai vardas žinomas). Na, ne ji visa tai pridirbo, ką anksčiau suminėjau. Daugiausia apsiribodavo keistomis užuominomis, visų iš eilės įtarinėjimu, klyksmais ir kvatojimais, nuolat traukiamomis giesmėmis ir amžinai visuose kampuose paliekamais pusiau apgraužtais kaulais (Akademijos valgykla net buvo išskyrusi atskirą darbuotoją visiems šitiems lobiams susemti). Taip, tai asmeniniai būdo bruožai, ir tik mano asmeninė nuomonė apie juos. Tačiau A. turėjo vieną universalią savybę – ji buvo mūsų kurso skundikė.

Tapybos katedra tuo metu mums būdavo grėsminga instancija, ir šitokia A. veikla, prisipažinsiu, nedžiugindavo. Jos balsas katedroje skambėdavo nuolat, kliūdavo tiek studentams, tiek dėstytojams. Tikriausiai tie skundai turėdavo būti anoniminiai, bet dėl skardaus jų autorės balso tapdavo pasiekiami ir platesnei auditorijai. Jeigu A. gaudavo kiek prastesnį balą, kildavo siaubingas skandalas, o jei nebūdavo „laiku reaguojama“ į ištikusią tragediją, iškart prisistatydavo tėvas. Jau po magistro teorinio darbo gynimo su grupioku ėjom kažko atsiimti į katedrą. Dar koridoriuje išgirdome, kas jį ne itin nudžiugino: kaip drįsote šitam degradui parašyti tokį pat pažymį, kaip man?
Kai kurie kiti kursai taip pat turėdavo panašių veikėjų. Nusiskundimų būdavo keisčiausių, kartais iš mokslinės fantastikos srities. Kartoju 106 kartą – tai subjektyvu, bet aš džiaugiuosi, kad ne į visus tuos skundus tuomet buvo „laiku ir tinkamai sureaguota“. Nes katedroje dažnai skambėdavo ir mano vardas. Nežinau, kaip dabar įrodyčiau, kad esu ne ateivis ir ne sniego žmogus.

O parodų pastaruoju metu buvo daug ir įvairių, gaila, kad jos nublanko prieš šitą visuotinį „performansą“. Kaune buvo Kampas, Vilniuje Ričardo Povilo Vaitiekūno piešiniai (ir dabar yra). Tačiau kas aš tokia, kad girčiau R. P. Vaitiekūną ir dar tokiame kontekste. O peikti jo, savaime suprantama, neišeina („Ūlos g. 19, Mardasavas“ galerijoje „Kairė–dešinė“ iki kovo 3 d.).

O dabar vis tiek apie tuos sniego žmones. Tiesa, paroda seniausiai pasibaigė, bet kažkaip neišeina nepaminėt (Tomo Daukšos DBBJ „Artifex“ galerijoje). Nežinomi asmenys autoriui jau kurį laiką pristato sniego žmones vaizduojančias statulėles, po vieną arba urmu. (Parodos) autoriui dėl to būdavo net kažkaip nejauku. Na, bet paskui (ne sniego) žmogus apsiprato suvokęs, kad taip elgiasi ne koks pabaisa, o paprasčiausias (sniego) žmogus. Net pradėjo palikti (statulėlių) autoriui maisto. Jei figūrėlė didesnė, palieka daugiau, jei maža, apsiriboja tik trupučiu. Tai gana kukliomis priemonėmis padaryta, bet labai efektinga paroda, labai geras ją pristatantis tekstas (aš juk literatūros kritikė dabar), bet pastebėjau vieną neatitikimą. Jei (statulėlių) autoriaus atgabenta figūra didelė (ar jų yra daug), vadinasi, jų autorius ((sniego) žmogus) yra sotus, o jei statulėlė maža, (sniego) žmogus yra nusibadavęs ir tik tokią sugebėjo atridenti. Jam kaip tik tada reikia palikti daugiau ko užkąsti. Na, bet tai palinkėjimas (parodos) autoriui. O kol kas tų statulėlių daugiau nebenešiu. Buvo neblogai gauti nemokamus pietus, bet kažkaip to nereikalingo viešumo pasidarė per daug.

O ar pastebėjot, kad Vilniuje gerokai padaugėjo laukinių gyvūnų? Pastaruoju metu esu sutikusi gal tris tūkstančius ežių, Šeškinėje teko stebėti tvarkingai per perėją šiaušiantį kiškį (čia rimtai, yra ir daugiau liudininkų). Vienas pažįstamas tikina matęs net stirną. Tuo tai netikiu, čia beveik kaip sutikti tą (sniego) žmogų. Bet jeigu, gerbiami vandeniai, šitą veikėją vis dėlto kur nors Vingio parke sutiksite, labai jo neskriauskite, žmogus vis dėlto, nors ir sniego. Tačiau nepamirškite pasirūpinti ir savo pačių saugumu – stenkitės neatsukti nugaros, nedarykit staigių judesių. Mandagiai pasisveikinkite, pasveikinkite su Vasario 16-ąja. Papasakokit apie nuostabią mūsų tėviškės gamtą, jeigu turite, parodykite kičinių jos fotografijų. Trumpai apšvieskite apie Sabonį, Čiurlionį, Banionį (kad agentas). Sakykit, didžiuojamės, kad esame lietuviai. Sakykit, laisvę mylime labiau ir už gyvenimą. Na, o tada jau galite ramia sąžine „priduoti“ tą žmogų atitinkamoms instancijoms.