Dažniausiai marodieriai pasireiškia nestabiliais laikotarpiais. Kai situacija stabilizuojasi, jie greitai prisitaiko prie naujų aplinkybių arba žūsta. XXI a. marodieriavimo sąvoką galima šiek tiek išplėsti. Nors jų veiksmai dažniausiai siejasi su karais, informacijos greitis iš esmės stabilumo laikotarpius eliminavo ir bet kada gali patekti į aplinką, kurioje būsi pažeidžiamas. Priklauso nuo to, kokią informaciją vartoji ir kiek ji užgožia įprastą aplink esantį triukšmą. Nestabilumas mūsų laikais daugiau ar mažiau yra permanentinis ir nenutrūkstantis. Skirtumas tik toks, kokiais informaciniais trikdžiais jis užpildomas.

Prieš keletą metų pasirodė kvailokas, bet plačiai nuskambėjęs, į humoreską panašus (www.delfi.lt/pilietis/voxpopuli/vilniete-feisbuke-aptare-siuolaikinius-lietuviu-gyvenimo-iprocius-seniai-karas-buvo.d?id=80864847) straipsnis, liaupsinantis mūsų gyvenimo pokyčius ir tai, kaip puikiai gyvename, kaip toli pažengėme į priekį. Dabar save galime apibrėžti vien per daiktus, paslaugas ir, svarbiausia, to visiškai pakanka. Tuo tekstu buvo išpopuliarinta ir į lietuviškojo interneto folklorą pateko frazė „seniai karas buvo“. Posakis šiandien skamba labai ironiškai ir įgauna kitokią prasmę. Viešojoje erdvėje kovojant su virusu dažniausiai net išskirtinai vartojama tik karo retorika. Karas atėjo į mūsų smegenis, daiktai prarado vertę, o įprastos paslaugos tapo praktiškai neprieinamos arba pasiekė prabangos prekių lygį. Apie vieną visus karus lydintį aspektą iš esmės nekalbama, jis nėra specialiai išskirtas, nors užima labai svarbią vietą. Tai marodieriškoji visuomenės pusė, pasirodanti sunkiausiais momentais, ieškanti naudos, gelbėjanti tik savo kailį ir lobstanti iš aplink tvyrančio chaoso. Ir kuo giliau nyrame į karantiną, tuo daugiau marodieriavimo formų atsiskleidžia. Taip vyksta, kadangi pasinaudoti aplinkinių desperacija vis lengviau. Toji visuomenės dalis neatsirado tuščioje vietoje. Ji visada buvo ir laukė, kada galės imtis iniciatyvos. Lyg miegantys agentai, pasiruošę veikti, vos pasikeis aplinkybės. Kol nerūpestingai kūrėme savo gyvenimus, jie ruošėsi ir tobulinosi gebėjimus. Drąsiai galima sakyti, kad visas vyksmas yra rezultatas to, kaip gyvenome ir elgėmės pastaruosius 10 ar 15 metų.

Kai kuriuos marodieriauti verčia visa užvaldantis nesaugumo jausmas. Staiga kaukės atsisakymas tampa laisvės, teisių ir humanizmo simboliu, kai ligi tol niekada nekilo noras pasisakyti jokiais klausimais. Tokio individo laisvė pakibusi tik ant apsauginės kaukės virvelės. Garantuoju, pasibaigus epidemijai iš didžiosios dalies apie laisves nebeišgirsim nė žodžio. Teisės bus apgintos ir savo superherojų kostiumus bus galima pakabinti į spintą iki kito su laisve nesusijusio objekto gynybos. Noras plyšauti apie kaukių žalą, filmuoti ligoninių patalpas ir kosėti ant aplinkinių tėra turistinis protestas. Jis, beje, taip pat turi šaknis, kurios suvešėjo dar gerokai iki COVID-19. Nieko reikšmingo nedaryti ir atrodyti karingam, arba nieko nedaryti ir atrodyti protingam, arba nieko nedaryt ir atrodyti svarbiam – tai šiuolaikinės visuomenės sudėtinis ingredientas. Protestuoti, kai nieko neprarandi, anksčiau buvo labai paprasta ir net sveikintina. O dabar suprasti, kad žmonės iš tiesų gali lengvai prarasti gyvybę ir kad šiuo atveju tokie protestai daro realią žalą, didiesiems maištininkams pernelyg sudėtinga. Pasirodo, atsisakyti blogų įpročių nėra taip paprasta.

Štai mūsų politinis marodierius Viktoras reklamuoja stebuklingą vandenį. Įsivaizduokit: mokslininkai visame pasaulyje neriasi iš kailio, kad sustabdytų epidemiją, o štai mūsų garbusis politikas jau turi atsakymą. Vandenį iš buteliuko. Dėl šio stebuklo Lietuva turėtų tapti turtinga kaip Saudo Arabija. Gaila, bet tokie marodieriai visad buvo su mumis. Tiesiog jų marodieriavimo formos buvo mažiau pastebimos, o gal mažiau svarbios, kai galėjome įsivardyti, kas esame apsipirkdami „Akropolyje“. Dabar didelė dalis gali save apsibrėžti kreida arba gerti vandenį ir tikėtis geriausio.

Vanduo vis dėlto nėra baisiausias dalykas. Juo bent nenusinuodysi. Štai neaiškiuose supermamyčių feisbuko grupėse ėmė plisti ir skiepai iš po stalo. Rimtas pažeidimas ir nesiskaitymas su niekuo. Kadaise žiūrėjau laidą apie šarlatanus iš mūsų didžiosios kaimynės Rusijos. Jie čia atvažiavę pardavinėjo medų su švinu sergantiems vėžiu ir praradusiems viltį. Dugnas – tai lindimas skiepytis be eilės, kyšininkavimas, bandymas perlipti kitiems per galvas. Tai vis to paties noro bet kokia kaina save apibrėžti per daiktus kita forma.

Karo retorika čia visai tinka, nes didžioji dalis ir elgiasi tarsi per karą. Įvardijame tai ar ne. Nemanau, kad vykstant suprantamesnės formos karui šie žmonės elgtųsi kaip nors kitaip.