Benigna Kasparavičiūtė. Pagieža 2, arba Kas gražesnis už duris?

 

Kaip išgyventi eilinę tropinę vasarą Vilniuje? Ogi patogiai įsitaisius šaldytuve, pačioje viršutinėje lentynoje. Tarp šaldyto broilerio ir skudurų gniužulo, apvynioto izoliacine juosta (iš kur jis čia atsirado?). Žinokit, šaldytuve visai smagu. Šaltas alus, jaukiai pukšintis marinuotų agurkų stiklainis ir daugybė draugiškų, iš atidarytos šprotų skardinės pritariamai veiksmą stebinčių akučių.

Svilinant kokių 135 laipsnių karščiui tikrai nesinori niekur iš namų kišti nosies. Nebent pasitaikytų labai jau labai prašmatni paroda, kurioje dalyvautų bent šimtas be galo be krašto Lietuvai nusipelniusių klasikų ir armija tiesiog žaibiškai karjeros laiptais aukštyn sliuogiančių vizualiojo meno srities jaunuolių (Paroda „XVII“ galerijoje „Autarkija“ Vilniuje, Naugarduko g. 41, veiks iki rugsėjo 20 d.).

Naujoji meno erdvė įsikūrusi buvusioje studentų valgykloje (ir vėl?). Nors ta valgykla man visai nepanaši į buvusią. Kotletų su bulvių koše kvapas ir įkaitusi orkaitė beprotiškai tvankų pusiaudienį gerokai atmuša norą žavėtis siūlomomis meno vertybėmis. Taip pat, kuklia mano nuomone, padidina galimybę gauti šią vasarą eilinį saulės smūgį. Tačiau per kančias į žvaigždes, kaip sakoma.

Deja, atidžiau apžiūrėjus ekspoziciją, paaiškėja tik tiek: geroje parodoje garsių pavardžių turi būti daug, o tokio meno gerbėjai, kaip sakiau, laimingi ir sotūs. Be minėto kotletų kvapo, akivaizdžiai tvyro seniai nebeveikiančios įmonės, gamyklos ar fabriko, kurių dauguma dabar patapo gerokai snobiškais loftais, atmosfera. Kaip supratau, yra išlikę ir visokių autentiškų (o gal tiesiog šiaip įdomių) interjero detalių, tačiau šios nei padeda parodai, nei trukdo, tiesiog prisideda prie bendro vizualinio chaoso.

Tos išlikusios durys, aišku, visai nieko, beje, daug įdomesnės už daugelį eksponuojamų artefaktų. Čia, žiūriu, beveik Alfonso Andriuškevičiaus citata išėjo. Tačiau tikrai nesiruošiu nieko smerkti ir pagiežingai svaidytis vaizdingais menotyrininkų liaudies posakiais bei tradiciniais palyginimais. Tiesiog pasirodė, kad visi darbeliai tokie panašiai nedidukai, kaip nuo vieno kurpaliaus, daugmaž vienodo formato.

Niekuo pernelyg nesusiję, tarpusavy nekomunikuojantys ir vienas kitam neturintys jokių pelnytų ar nepelnytų pretenzijų. Kiek primena studentų meno dienas VDA koridoriuose mūsų laikais. Koks atsitiktinis peizažas, šalia jo dvejetas į priešingas puses palinkusių skulptūrinių kompozicijų, keletas kukliomis priemonėmis sukurptų lyg ir tarpdisciplininio meno bandymų. Kadangi dabartinėje parodoje prie darbų pavardės nesurašytos, didžiausia intriga pabandyti atspėti, kurį iš tų varnos lizdų susuko Dainius Liškevičius, kurį – Deimantas Narkevičius, o kurį – Kastutė Bogdanė. Nors mačiau, kad pirmame meno erdvės aukšte yra ir pora stambesnio kalib­ro medžio objektų: vienas atremtas į sieną, kitas, rodos, paguldytas. Dar panašu į kokio bamblio gimtadienio šventę, kad jau užsivedžiau. Kai tėveliai užsako nebrangią visuomeninio maitinimo įstaigą netoli namų ir šios sienas ta proga padabina nemirtingais jubiliato kūriniais.

Tačiau pažiūrėkit, kiek čia daug pavardžių ir kokios visos skambios. O tai, be abejo, su kaupu atperka visus išvardytus menkučius nesusipratimus. Beje, garsių menininkų tiek daug, kad kai kurie, matyt, rengėjų nuomone, ne tokie garsūs ir vertingi autoriai šios parodos anonse „Septynmenyje“ slepiasi po mįslinga kombinacija „ir kiti“. Akivaizdu, parodos kuratorių tikslas ir buvo sukišti kuo daugiau kiek įmanoma žinomesnių pavardžių į vieną vietą. Pastebėjot, vėl netyčia išėjo keistoka užuomina, dar vienas nevykusio, sakykime, žodžių žaismo pavyzdys.

Nepriklausomo meno erdvių Vilniuje ir taip trūksta, o aš iškart šitaip. Nei čia viena vieta, nei ką. Tačiau prisipažinsiu: tikrai nuoširdžiai nieko nesupratau. Nei parodos koncepcijos (XVII amžiuje visiems viskas tiesiog siaubingai nesisekdavo), nei pavadinimo sąsajų su visais tais dalyvaujančiais personažais. Šis kratinys lygiai taip pat galėtų vadintis „100 klasikų – Lietuvai“, „Pietums norėčiau kotletų“ ar netgi „Kviečia Klaipėdos jūrų muziejus“. Nes prisiminiau, į ką dar panaši paroda. Ogi į kormoranų koloniją Neringoje.Gerai, nebesvarbu. Reikia pagaliau atstoti nuo tų parodos dalyvių, kol dar negavau į dūdą. Tarp jų, beje, tikrai daug gerų menininkų. Be to, ir horoskopai pataria šiandien nesirieti su kiekvienu gatvėje ar kultūros renginyje sutiktu praeiviu. Kita vertus, koks skirtumas, aš pati juk tuos horoskopus ir sudarinėju. Tačiau vis tiek čia kuratoriai kalčiausi, kad taip atsitiko. Kad paroda nuspėjama ir neįdomi, o darbų gabaritai ir proporcijos tarpusavy susipjauna. Galvoju, paprasčiausiai reikėjo eksponuoti tik tas reikšmingąsias pavardes. O kūrinių, jei jau taip, atsisakyti visai. Bent parodos koncepcija būtų suprantama.

Ši mano šiandien aplankyta ekspozicija primena ir garsiąsias suneštines LDS bienales ar kvadrienales, neslėpsiu. Į jas savo šedevrus sugabena beveik visi šios pagyvenusios ir kiek kvanktelėjusios organizacijos nariai. Tačiau senutės garbei reikia pasakyti: jai priklausančiose galerijose pastaruoju metu vyksta daug tikrai neblogų parodų. Net į seniausiai užmirštą „Arką“ kojos vis dažniau nuneša.

O „Pamėnkalnio“ galerija išvis yra viena iš nedaugelio Vilniaus vietų, kur prastų parodų beveik nepasitaiko. Na, gal mano minėta visai neseniai vykusi kvadrienalė pasirodė tikrai ne kažin kokia, ta su Sigutės Maslauskaitės paveikslu, prilituotu prie sienos. Rimtai, nes mačiau, kad prieš tai čia kabojusioje šios autorės personalinėje parodoje pastarasis puikavosi lygiai toje pačioje vietoje.Kad jau prakalbome apie šią erdvę, visai neseniai čia buvo galima pamatyti ir Vidmanto Jusionio tapybą. Kai eini į šio autoriaus parodą, paprastai žinai, ką išvysi (V. Jusionio tapybos paroda „Prieš saulę“ Pamėnkalnio galerijoje veikė iki birželio 22 d.). Tikiesi gaujos ištįsusių šunų, pasiklydusių nenusakomame erdvėlaikyje, šaižiame geltonai mėlyno kolorito fone. Prisipažinsiu, nesu ypatinga tokių žaismingų motyvų mėgėja. Tai gana specifinis, maždaug 10 dešimtmetyje populiarus tapybos ir iliust­racijos derinys. Gana slidus variantas kokiam nors saiko ir humoro jausmo stokojančiam personažui. Taip galima labai greit nukrypti į atseit žaismingus, ne pačios aukščiausios kokybės, tik peraugusiems vaikučiams tinkamus vaizdelius bei elementaraus kičo mėgėjams skirtą produkciją. Dar pristatinėjamą pasipuošus ružavais šortais ir užsimaukšlinus kokią žaismingą giliuko beretę ar lapės snapės pavidalo kepuraitę.

Tačiau V. Jusioniui toks likimas negresia. Mados ateina ir praeina, o paskui, žiūrėk, vėl sugrįžta. Po kurio laiko šitokia tapyba jau atrodo visiškai kitaip. Manau, dabar atėjo šio savotiško autoriaus laikas. Tai gana unikalus kūrybos atvejis (gal kaip S. Eidrigevičiaus, tarkim), kai pasirinkta meno forma balansuoja ant kičo ribos, bet niekuomet nenuslysta į konditerinius bandymus ar kūdikiškų veblenimų bedugnę. Tiesa, mano džiaugsmui, atsirado abstrakcijų, kur nebėra tų šio tapytojo gal pernelyg pamėgtų šuniukų arba jie visiškai sumažėjo iki tarakono ar kruopos dydžio.

O saulės smūgis, beje, nėra tokia jau baisi nelaimė, kaip visi skundžiasi. Tiesiog grįžus iš parodos namo, reikia iškart apsipilti šaltu vandeniu. Tada nieko nelaukus kraustytis į šaldytuvą ir tiek tos bėdos. Mintys greitai vėl ima tekėti įprasta vaga, be to, tampa kaip niekad aiškios ir prasmingos. O horoskopai tiesiog liejasi per kraštus.

Štai: tikėtini susitikimai, išvykos, įvairios naujienos. Ar jos bus geros, ar blogos, priklausys nuo situacijos ir susiklosčiusių aplinkybių. Turbūt kažkuo nudžiuginsite artimą žmogų, o gal šis teiksis pradžiuginti jus. Trumpam galite pasijusti ašimi, aplink kurią sukasi pasaulis. Galbūt jums patiks dėmesys, diskusijos. Šiandien tikriausiai nesėdėsite rankų sudėję, ypač jeigu sukatės grožio, pramogų, turizmo, kulinarijos, darbo ar laisvalaikio srityje. Tikėtina kelionė arba svečiai iš užsienio. Būsite linkę paišlaidauti, žinoma, jei turėsite pinigų. Primenu, blogas ženklas yra pamesti piniginę, o štai ją aptikti – geras.

Į jūsų kasdienybę tikriausiai įsilies naujų spalvų. Ramybės neduos nerealizuotos romantiškos iliuzijos. Tai jūsų sėkmės paslaptis, bent jau šiandien. Pindami vainikus gamtoje ieškokite sveikatai naudingų vaistažolių. Atiduokite duoklę sielai ir protui skaitydami, medituodami. Būkite matomi, įvykių sūkuryje. Puikus metas pirkti naudingus, buityje lengvai pritaikomus daiktus, ypač vazas, indus, veidrodžius. Taip pat patartina įsigyti naujų vertingų meno kūrinių.

/ / /

Pala, norite pasakyti, kad tas daiktas ant viršutinės šaldytuvo lentynos, kairėje, yra naujausias menininko D. Narkevičiaus kūrinys? Taip, tikrai, dabar jau pradedu prisiminti. Būsiu netyčia įsimetusi į rankinuką, kai gėrėjausi nepakartojamais meno šedevrais šiandien aplankytoje galerijoje. O grįžusi namo laimikį iš karto pasidėjau ten, kur ir dera laikyti meną kiekvienam doram jo gerbėjui, gerokai perkaitusiam priešpiečio saulėje.

Hm, gauti saulės smūgį kartais tikrai nėra taip blogai.