Dalius Jonkus. Indėnai ir apropriacija
Prisimindamas savo vaikystės žaidimus galiu tik stebėtis, kad juose nebuvo jokio (net ir paslėpto) bandymo pažeminti kitas tautas ar etnines grupes. Nei žaisdami indėnus, nei rusus ir vokiečius, nei lenkus tankistus (įkvėpimo šaltinis buvo serialas „Keturi tankistai ir šuo“) kitų tautų neniekinome ir nežeminome. Tai buvo vaidmenys, kuriuos atlikę vėl bendraudavome su kiemo vaikais nepriklausomai nuo jų tautybės. Tiesa, reikėtų paminėti, kad šis uždaras Vilniaus kiemas buvo ant Senamiesčio ir Naujamiesčio ribos su savita daugiataute bendruomene, nes vėliau, gyvendamas Karoliniškių rajone, kieme žaidžiau išimtinai tik su lietuviškai šnekančiais vaikais.
Šiandien susiduriame su nauja etninio ir rasinio įtarumo banga. Žaidimai tampa tokiais pat pavojingais kitos kultūros apropriacijos būdais kaip ir nuotykiniai romanai ar kino filmai. Žaidimai, literatūra ir kitos kultūros formos, jei kalbama apie kitas kultūras ar etnines grupes, interpretuojami kaip žeminantys ir naikinantys kitų savitumą ir orumą. Vyrauja nuomonė, kad tautos ir rasės kovoja tarpusavyje siekdamos įgyti daugiau galios, o kultūros formos šioje kovoje pasitelkiamos tik kaip įrankiai stereotipams, mitologijoms ir sufalsifikuotoms reprezentacijoms kurti. Iš kur toks nepasitikėjimas kultūrinės raiškos formomis? Kodėl kultūra tampa ideologinės kovos už galią arena? Kodėl kultūrų mainai ir svetimų kultūrinių elementų perėmimas yra traktuojamas kaip neleistina apropriacija?
Ieva Paberžytė, tęsdama diskusiją apie kultūrinę apropriaciją, kviečia atsisakyti mitologizuoto žvilgsnio į žmones, kuriuos vadiname indėnais, ir pamatyti jų dabartį. Polemizuodama su mano mintimis straipsnyje „Pažaiskime indėnus“ („Literatūra ir menas“, 2021, Nr. 1), ji teigia, kad indėnų mitas gal ir buvo svarbus praeityje, bet šiandien jo reikia atsisakyti*. Jos požiūriu, Amerikos autochtonus vadindami indėnais arba žaisdami indėnus, mes tyčiojamės iš šių žmonių identiteto ir aproprijuojame jų kultūrinę savastį. Tačiau autochtonai neturėjo jokio termino, kuriuo būtų galima vadinti visus šio žemyno gyventojus. Be to, vadindami indėnus Amerikos autochtonais taip pat naudotume europiečio keliautojo žemynui priskirtą vardą. Galų gale nelabai suprantama, kodėl autochtonais negali būti vadinamos per keletą amžių susiformavusios nacijos, gimusios kaip migrantų, priverstinai atvežtų vergų ir vietinių tautų mišinys. Argumentai, kad žaidimuose reikėtų atsisakyti naudoti kitų tautų ar kultūrų atributus taip pat mažai įtikinantys. Ypač jei žaisdami esame pagarbūs kitoms kultūroms ir iš jų noriai mokomės. Įsivaizduoju, kad mokyklose edukaciniais tikslais galėtų būti organizuojami etniniai žaidimai, kurie mokytų pažinti kitų tautų papročius ir tradicijas.
I. Paberžytės bandymas apginti Amerikos autochtonus ir išsaugoti jų tapatybę man sukėlė dvilypius jausmus. Viena vertus, tai tikrai suprantama pozicija ginant mažumų teises. Autorė siekia priminti, kad turime pažinti autochtonus tokius, kokie jie yra šiandien, su visomis jų problemomis ir integracijos sunkumais, o ne vadovautis romantizuotais iš literatūros ir kino perimtais įvaizdžiais. Gerai neišmanau Kanados autochtonų gyvenimo, tad negalėčiau spręsti apie toje šalyje tautinėms mažumoms iškylančias problemas. Pasisakysiu tik dėl keleto man didelių abejonių keliančių autorės teiginių. Pirmiausia, jau minėtas iš postkolonijinių teorijų perimtas įtarumas, persmelkiantis visus etninių ar rasinių grupių santykius. Antropologija yra laikoma instrumentu, kurį panaudodami baltieji gali pasisavinti autochtonų kultūrinį savitumą. Be abejo, šis įtarumas susijęs su istorine patirtimi ir tuo, kaip antropologija buvo panaudota integruojant „primityvias“ autochtonų kultūrines mažumas į „civilizuotą“ baltųjų visuomenę. Todėl laikomasi nuostatos, kad knygos ir filmai, kuriuos apie save kuria ne patys autochtonai, yra abejotinos vertės. Toks požiūris neabejotinai kvestionuoja ir I. Paberžytės tyrinėjimus. Susidaro įspūdis, kad autorė prieštarauja pati sau, kai, viena vertus, kritikuoja paternalistinį santykį su autochtonais, kita vertus, džiaugiasi, kaip Kanados valdžia jais rūpinasi ir suteikia įvairių privilegijų. Charakteringas pavyzdys, kaip protekcionistiniai ribojimai iškraipo etninius santykius, yra istorija apie režisierę Michelle Latimer, kuri teigė turinti giminystės ryšį su autochtonais ir kurdama savo filmus naudojosi autochtonų paramos fondais, tačiau vėliau išaiškėjus, kad jos prosenelė nebuvo indėnė, jai viešai demonstruoti savo kūrinį buvo uždrausta. Tad tikrai įdomus 2020 m. filmas „Nepatogus indėnas“ („Inconvenient Indian“), nors jau įtrauktas į įvairius kino festivalius, įskaitant „Sundance“ kino festivalį, tikriausiai gali būti padėtas ant lentynos ir niekada dienos šviesos neišvys. Tad naujasis politkorektiškumas riboja galimybes pasakoti apie autochtonus kitataučiams ir kitarasiams. Taip formuojasi apverstas rasizmas, pozityvi diskriminacija. Todėl neišvengiamai kyla skandalų, nes norint gauti finansavimą filmui ar kokiam kitam meniniam projektui tenka skubiai pakeisti savo etninę ar rasinę tapatybę. Ši situacija primena neseniai kilusį skandalą dėl juodaodės poetės Amandos Gorman vertimų, kai jie buvo patikėti baltaodei. Vertėja turėjo atsisakyti vertimo, nors buvo kritikuojama ne dėl jos, kaip vertėjos, sugebėjimų, bet todėl, kad nėra marginalizuotos rasės atstovė. Tad ne tik mokslas, bet ir menas tampa politikos įrankiais, o postkolonijine ideologija grindžiama antropologijos ar poezijos interpretacija skatina etninį ir rasinį atskirų grupių supriešinimą. Visi šie įtarumo hermeneutikos elementai yra susiję su kultūrinės antropologijos statuso neapibrėžtumu. Susidaro įspūdis, kad postkolonializmas antropologiją sutapatino su europocentrizmu ir savo užduotimi laiko tokio centrizmo paneigimą. Bet šiandien antropologija nėra vien baltųjų europiečių mokslas apie kitas tautas. Todėl klaidinga teigti, kad antropologija turi neutralizuoti tik europocentrinę nuostatą. Gyvename policentriniame pasaulyje ir jame europiečiai jau nebeužima tokios dominuojančios pozicijos kaip XIX amžiuje. Etnocentrizmas būdingas ne tik europiečiams, bet ir kinams, japonams ar rusams, kai jie, plėsdami savo imperijas, kolonizavo įvairias etnines grupes ir jas laikė laukinėmis, primityviomis. Nors Kinijos propagandistai ir šiandien dažnai išsitraukia europocentrizmo argumentą, kai tik kas nors pradeda kelti klausimus apie uigūrų ar tibetiečių tautinių mažumų padėtį ar žmogaus teises. Norėdami suprasti, kaip kultūrinė antropologija kvestionuoja įvairius etnocentrizmus ir moko suvokti savo kultūrą tarsi vieną iš galimų universalios kultūros variantų, turime sugrįžti prie filosofinių antropologijos ir mito apie indėnus prielaidų.
Svarbiausia klaida, politizuojant antropologinius tyrimus ir juos tapatinant išskirtinai su europietiškumu, kyla iš postkolonijinėms studijoms būdingo vienpusiškumo. Ilgai negalėjau suprasti, kodėl literatūra apie indėnus yra laikoma neteisinga reprezentacija ir kodėl patikimais gali būti laikomi tik pačių autochtonų apie save formuojami vaizdiniai. Juk patys indėnai mielai pripažino ir net pagerbė rašytojus, pvz., Liselotte Welskopf-Henrich. Neseniai atsivertęs Edwardo Saido knygą „Orientalizmas“ antraštėje radau epigrafą, kuris šį politinį įtarumą man nušvietė naujai. E. Saidas cituoja Karlą Marxą: „Jie negali savęs reprezentuoti – jie turi būti reprezentuojami.“ Aišku, šis K. Marxo teiginys skirtas apibūdinti proletariatui, darbininkų klasei, kuri neturi jokios nuosavybės ir todėl negali pati savęs reprezentuoti. Proletariato misija klasių kovoje įveikti buržuaziją. Klasių kovos logiką E. Saidas perkėlė į tarpkultūrinius santykius. Jis vaizdžiai parodė, kaip Vakarų literatūroje formavosi egzotinis ir kartu žeminantis Rytų kultūrų įvaizdis. Kadangi engiamos tautos neturėjo galimybės savęs reprezentuoti, dabar jos turi gauti kuo daugiau galimybių pačios save reprezentuoti. Tačiau E. Saidas ir jo sekėjai pateikė labai vienpusišką kitų kultūrų pažinimo vaizdą. Bet koks kitos kultūros pažinimas buvo prilygintas jos užvaldymui ir savosios galios išplėtimui. E. Saidas pasinaudojo Michelio Foucault filosofijoje plėtota teze, kad žinojimas yra ne tiesos, bet galios siekis. Todėl kultūriniai mainai ar kultūrinis pažinimas dabar taip dažnai suprantami kaip būdas nusavinti ir pasisavinti. Antropologinis pažinimas yra prilyginamas kolonializmo ideologijos legitimavimui.
Man artimesnis Claude’o Lévi-Strausso pasiūlytas antropologijos aiškinimas. Prancūzų filosofas siekė sukurti antropologiją kaip universalų humanizmą. Antropologija turi ne tik aprašyti kultūrines bendruomenes ir atskleisti jų gyvenimo savitumus, bet ir palyginti jas tarpusavyje. Taip kvestionuojamos įvairios etnocentrizmo formos ir pripažįstama kultūrinė įvairovė. Bet palygindami skirtingas kultūras turime į tą palyginimą įtraukti ir savo pačių kultūrą. Taip išmokstame kritiškai vertinti savo pačių papročius ir tradicijas. Pasak C. Lévi-Strausso, svarbiausias kritinės antropologijos tikslas yra išmokti pažiūrėti į save kitų akimis. Michelis de Montaigne’is, Jeanas-Jacques’as Rousseau ir kiti humanistai, kūrę gero indėno mitą, teigė, kad europiečiai, lyginant juos su indėnais, yra barbarai. Taip jie sudarė sąlygas kritiškai įvertinti savas tradicijas ir papročius. Galima teigti, kad Europoje egzistavo humanistinė atvirumo kitoms kultūroms tradicija, kuri kitas kultūras ir jų savitumą mokė suprasti kaip vertybę ir sektiną idealą. Lietuvoje mes turime Mykolą Lietuvį: jis dar anksčiau nei M. de Montaigne’is, vedamas humanistinių paskatų, totorius išaukštino kaip sektiną pavyzdį lietuviams, o šių sugedusius papročius kritikavo. Kita vertus, atvirumas ir mokymasis iš kitų nėra būdingas vien europiečiams. C. Lévi-Straussas neseniai lietuviškai pasirodžiusioje knygoje „Antropologija modernaus pasaulio akivaizdoje“ („Žara“, 2015) parodo, kad antropologija kiekvieną visuomenę moko suprasti, kad jos institucijos, papročiai ir tikėjimai nėra vieninteliai įmanomi.
Dalius Jonkus. „Pažaiskime indėnus“ ČIA
