Benigna Kasparavičiūtė. Vilniuje pastebėtas neatpažintas skraidantis objektas

Birželio meno horoskopas

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Vieną tvankią vasaros pradžios pavakarę (tiksliau, tai nutiko naktį iš birželio 13-osios (penktadienio) į to paties mėnesio 666-ąją) žymi lietuvių tapytoja B. K. (pavardė redakcijai žinoma), švilpiniuodama sau po nosimi nuotaikingą maršo melodiją, karišku žingsniu kulniavo iš panelės M. Lewinsky paskaitos, kuri pasitaikė kaip reta informatyvi ir naudinga. Nuotaika, kaip turbūt supratote, buvo mažų mažiausiai pakili, nes žinoma tapytoja, dar žymesnė menotyrininkė, vizionierė bei iliuzionistė, ekologinės mados propaguotoja (atminkit, vaikučiai, svarbiausia – skėtis ir megzta natūralios vilnos beretė) po renginio su kovos draugėmis dar buvo užsukusios maktelti porą bokalų. Sparčiai temo, darėsi vėsiau, net pakilo gaivus vėjelis, taigi žymi tapytoja namo neskubėjo. Tiesą sakant, norėjosi griūti tiesiog pakelėj ir čia pat nusnūsti po tvankios ir varginančios, bet turiningos dienos. O kodėl gi ne, pamanė B. K., taisydamasi nuo karščio prie kaktos prilipusią beretę, juk, rodos, esu netoli „Litexpo“, nusnausiu valandėlę kitą kur minkštame samanų patale. Žiū, ryt iš ryto ir į „ArtVilnius 2018“ nemokamai prasmuksiu, kol apsauga nesusigaudė. Kam kišti pinigus tiems velnio kapitalistams?
Kaip tarė, taip padarė. Patogiai įsitaisė pasvirusiame gluosnyje netoli parodų paviljono, po galva pasikišo beretę. Tiesa, dangus jau niaukėsi, pilnatį ėmė dengti debesys, vėjas darėsi vis smarkesnis. Kad tik nesugalvotų kilti audra, pamanė žymi tapytoja, dėl visa ko išskleisdama skėtį.
Staiga lyg burtų lazdele pamojus vėjas nuščiuvo, nustojo traškėti net medžių šakos. Užsikišo lakštingalos, šikšnosparniai nebešlamėjo sparneliais. Stojo mirtina tyla. Kas tai? – nustėrusi paklausė savęs žymi kultūros veikėja. Snaudulį kaip ranka nuėmė.
Atsakymo ilgai laukti nereikėjo. Intuityviai grįžtelėjusi ir paskutinę minutę spėjusi palenkti galvą tapytoja suprato ką tik išvengusi siaubingo likimo. Vos per porą centimetrų virš jos galvos žaibišku greičiu prazvimbė milžiniškas, nežinia iš kur atsiradęs ugnies kamuolys.
Tapytoja sustingo. Kamuolys irgi kybojo ore už keleto metrų, lyg neapsispręsdamas, ką daryti toliau. Galiausiai iš lėto ėmė leistis ant žemės. Jo liepsna pradėjo silpti ir violetinių dūmų fone pamažu išryškėjo impozantiškas siluetas. Padaro išvaizda gal ir nebuvo kažkuo išskirtinė, mūsų vizionierė gyvenime dar ne to buvo regėjusi. Tačiau padaras kažkodėl vis tiek kaustė dėmesį, į jį žiūrint per nugarą ėjo pagaugai.
Tai buvo pusiau driežas, pusiau rupūžė. Turėjo šešias gana malonių bruožų galvas. Deja, visoms dievulis tebuvo išskyręs tik vieną ausį, taigi, garsiosios tapytojos laimei, pabaisa nepasižymėjo ypatinga klausa. Užtat nepaliaudamas dairėsi 18 įvairaus dydžio ir formų akutėmis (gerai, kad jau buvo sutemę). Didžiausią iš tuzino nosių buvo pasibalnojęs senovine nuo laiko pažaliavusiais rėmais pensnė, be to, ant antros iš kairės makaulės užsivožęs nedidelę keturkampę kepuraitę. Nors vakaras nebuvo labai vėsus, pečius gobė vilnonė violetinė mantija. Vienoje iš letenų tvirtai spaudė rankeną aptriušusio portfelio, iš kurio virste virto nuo laiko pageltusios knygos paauksuotais viršeliais.
Krūmuose pasislėpusiai tapytojai, iki šio momento dar stebėjusiai nepažįstamąjį labiau iš smalsumo, o ne baimės, staiga galutinai pakirto kojas. Vaizdas pasirodė matytas. Tai ne koks paprastas ateivis, su kokiais ne kartą teko susidurti, suprato tapytoja vizionierė B. K. Dieve, juk tai pats profesorius siaubūnas! Profesorius ilgu ryškiai žaliu liežuviu grybštelėjo liepsnos priviliotą naktinę plaštakę, skaniai sučepsėjo, apsilaižė. Vikstelėjo gumbuota uodega nubraukdamas nuo sausros pageltusius artimiausios pušies spyglius. Tuomet čiupo kažkokį keturkampį į polietileno plėvelę kruopščiai įvyniotą objektą, kurio įvykio liudininkė nebuvo pastebėjusi anksčiau ir skaisčiai švytėdamas nusklendė nežinoma kryptimi.
B. K. akyse aptemo ir ji žnektelėjo nuo šakos žemyn.

/ / /

– Na va, rodos, jau atsičiuchina, dingstam, kol neprisikabino: vėl kaulys nemokamo šampano atseit už patirtus nepatogumus, – kumštelėjo viena šventiškai pasipuošusi figūra kitai, pasidabinusiai ilgais žvilgančiais karoliais. – Sakiau, kad reikia įrengti normalią ventiliaciją, o tu vis: „Einam švęsti, einam švęsti, nepasius tie menininkai.“ Šitie tai gal ir nepasius, bet juk čia, man rodos, dailėtyrininkė, sprendžiant iš šauniai ant šono pakreiptos beretės ir skėčio nusmailintu antgaliu... Geruoju mums nesibaigs.
„Litexpo“ salėse tikrai buvo tvanku. Nė vienais metais neteko matyti tiek daug suirzusių mugės dalyvių, du iš jų net apsikabinę kamputy balsu raudojo, dar du pešėsi, keletas kitų tiesiog slankiojo apspangę ir piktai bambėjo. Beje, egzistuoja įvairaus plauko menininkų murmelė, skirta panašiems renginiams. „Šiemet dar blogiau negu pernai“ vadinasi. Ją rekomenduojama tyliai šnypšti sau po nosimi arba garsiai choru išdejuoti drauge su mugėje sutiktais kolegomis. Mat pernai bent buvo keletas didesnių geriau ar prasčiau vykusių vizualinių akcentų, o šiemet viskas atrodė susilieję į vientisą masę. Šiais metais gal kiek daugiau originalesnių, ypač jaunų, autorių. Žinoma, mugės yra mugės, bet šiemet ir kromeliai su tiesiog komerciniu kiču, ir tie, kurie skyrė gerokai daugiau dėmesio menų pristatymui ar autorių atrankai (na, kad jų darbai bent nesipjautų tarpusavy), tarsi prapuolė vienoje spalvingoje marmalynėje. Tiesa, šįkart Kęstutis Svirnelis irgi pristatė eilinį „ozarinską“, bet šis ir kiti stambesni objektai kažkodėl buvo sukišti į vieną užtemdytą patalpą. Kita vertus, tokio tipo menai, kontrastingai apšviesti, atrodo gerokai įspūdingiau nei dienos šviesoj. Tik keista, kodėl toje pačioje patalpoje eksponuojama ir Gintaro Makarevičiaus tapyba. Paprastai ši meno sritis kaip tik reikalauja tinkamo, kiek įmanoma geriau parinkto apšvietimo. Na, bet žiūrovai atsirinks patys, šiais metais kaip niekad gausu iš visko krizenančio, prie vieno kurio darbo maždaug sekundę tesugaištančio jaunimėlio. Pasaulį bei menus stebinčio pro savo telefonų ekranus, viską konvejeriu fotografuojančio ir net nepakeliančio galvos į fotografuojamą objektą. Žinoma, visuomet yra autorių, kurių darbai reprodukcijose (ar telefono ekrane) atrodo geriau nei „natūroje“ (kad ir šių metų „Jaunojo tapytojo prizo“ nugalėtojas), bet pradžioje reikėtų bent palyginti.
B. K. nuo karščio jautėsi tokia apspangusi, kad net nebeturėjo jėgų burbėti. Žinoma, nebent pasipainiotų koks nors tikrai siaubingas, dėmesio vertas objektas.
– Pala pala, o kas gi čia? – mūsų visuomenės veikėja staiga sustingo kaip ištikta stabo. – Negaliu patikėti, vadinasi, man neprisisapnavo? Matyt, tikrai ne. Juk esu ne tik žinoma tapytoja, bet ir aukščiausios kategorijos dailėtyrininkė, surengusi ne vieną konferenciją degradavusio meno tema. Blogį nuo gėrio atskiriu net tamsoje (čia ne apie G. Makarevičių). Nejau tai tikrai profesoriaus siaubūno paveikslas? Vadinasi, jam pavyko nepastebėtam prasmukti? Gerai dar, kad žalias jaunimėlis, įsiknisęs į savo aparatus, nepastebi nieko aplink, kitaip nuo tokio vaizdo seniai būtų prisigaudęs siaubingų blogio bacilų...
Žinoma tapytoja tyliai sudejavo, nusitraukusi beretę pabandė šiurpųjį vaizdą pridengti bent taip. Kiek atsitokėjusi puolė metodiškai badyti paveikslą skėčio antgaliu, draskyti nagais, plėšyti dantimis.
– Ponią atsimenu dar iš pernai, – pareiškė apsauginis, tempdamas B. K. išėjimo link, – tiesa, kiek pasikeitėte, šiemet atrodote gerokai solidžiau. Suvyriškėjote, jeigu galima taip pasakyti.

/ / /

Po kurio laiko minėtąją B. K. atsitiktinai sutikome alaus festivalyje Miunchene. Žinoma tapytoja buvo neseniai išleista iš gydymo įstaigos, be to, ką tik tapusi alaus gėrimo konkurso nugalėtoja, todėl iš nuovargio vos laikėsi ant kojų.
– Dirbu, kaip matote, darau ką galiu, kuklinosi, juk svarbiausia, kad garsinu Lietuvą. Gyvenime ir mene vadovaujuosi garsiąja NNP taisykle, – net neklausiama atviravo. – Niekada Ne Pasiduok, – tik mūsų žurnalo skaitytojams atskleidė sėkmės paslaptį garsi moteris.
Taip pat kuria paveikslus kava, neseniai ėmėsi tapyti pomidorų padažu. Dėlioja žymių, Lietuvai nusipelniusių žmonių portretus iš žirnių ir pupų. Tiesa, pastarieji nėra paklausūs, nes tokį meną sunku ne tik sukramtyti, bet ir suvirškinti.
Todėl dabar pradėjo portretų ciklą ant tortų. Taip buvo sukurti Jėzaus, popiežiaus Jono Pauliaus II, Mikės Pūkuotuko, Hario Poterio, Profesoriaus Siaubūno atvaizdai, tautos patriarcho J. Basanavičiaus, poetų A. Matučio ir G. Norvilo portretai. Visi jie puošia Alytaus šaldytuvų gamyklos ekspozicijų paviljoną, mat ne tokioje vėsioje aplinkoje paprasčiausiai prarastų formą.
Nors vos laikėsi ant kojų, dailininkė atrodė linksma, fortūna akivaizdžiai jai šypsojosi. Sėkmės ir toliau, Niekada Ne Pasiduok, – atsisveikindami mojom rankomis žymiai tapytojai. Toji nusišypsojo, akyse įsižiebė optimistiškos, kiek nesveikos liepsnelės. Vis dėlto pasaulis puikus. Pasaulis be profesoriaus siaubūno.

Draugai