Kai kurie meniniai vaizdiniai įstringa į atmintį ne mažiau nei patys ryškiausi tikrovės įvykiai. Jau vaikystėje įpratau, kad, knygų puslapiuose susidūrus ar TV ekrane išgirdus nors ir lengvą personažo kosčiojimą, geros pabaigos jau nebeverta tikėtis. Pirmasis kostelėjimas pasigirsdavo tarytum šiaip ir paskęsdavo romane ar filme vaizduojamo rašytojo, kompozitoriaus ar dailininko gyvenimo peripetijų sūkuryje. Svarbiausia – aud­ringa kūryba, o koks nors kostelėjimas – niekinga, į aistrų paraštes nustumta smulkmena. Bet pamažu ta niekinga smulkmena vis įkyriau braudavosi į gyvenimo centrą, nosinėje pasirodydavo pirmas kraujas, kol galiausiai kiekviena akimirka tapdavo pažymėta kosėjimo ženklu. „Dabar kas ką, – pagalvodavau, – ar kosėjimu save išreiškianti liga, ar raidėmis, natomis, vaizdais save manifestuojanti kūryba.“ Taip pagalvodavau, nors visada viskas jau būdavo baigta – tik laiko klausimas, kada viską pasiglemš visa apimantis kosulys.

Kadangi kosėjimo vaizdinys dažniausiai pasirodydavo kūriniuose apie išskirtinius, garsius žmones, ir pats kosėjimas atrodė kaip didingas, išaukštintas, įnirtingą gyvenimo ir mirties kovą ženklinantis fenomenas. Paauglystėje pradėti skaityti maištingieji autoriai parodė, kaip rašyti ne apie didingą, bet apie fizinį kosulį, nukeltą nuo didingumo postamento. Tačiau net ir toks tariamai nuvainikuotas fizinis kosulys niekada nebuvo vaizduojamas kaip elementarus reiškinys.

Ir nors Jeanas-Paulis Sartre’as garsųjį romaną „Šleikštulys“ skyrė ne kosuliui, bet patį pavadinimą pasufleravusiai kitai fizinei reakcijai, būtent šis Sart­re’o kūrinys akivaizdžiausiai atskleidė, kodėl šleikštulys, kosulys ir kitos fizinės reakcijos egzistencinės pakraipos kūriniuose įgydavo tokią ypatingą reikšmę. Esmė ta, kad šleikštulys, anot Sartre’o, verčia vidinį turinį išvemti į išorę ir būtent todėl jis išreiškia pačią egzistenciją, kuri ir yra ne kas kitas, kaip neišvengiama bet kokios vidujybės išraiška išorybėje. Jokių grynų vidinių dalykų nėra, o šleikštulys išreiškia ne tik gyvenimo vektorių iš vidaus į išorę, bet ir tokio vektoriaus neišvengiamą, net prievartinį pobūdį. Kaip iš tiesų pykinant negali pasirinkti, vemti ar ne, taip ir gyvendamas negali pasirinkti, išeiti iš savo vidinio pasaulio ar ne. Štai kodėl, nors šleikštulys galėtų būti ir kokio nors itin rimto fizinio sutrikimo simptomas, jis ne ką mažiau išreiškia tą neišgydomą ligą – patį gyvenimą.

 

Žilvino Jagėlos piešinys.

 

Natūralu, pandemija kartu su nuolatine kosėjimo diagnozių, technikų ir instrukcijų patirtimi sugrąžino nuo seno atmintin įsirėžusius meninius kosulio vaizdinius. Sugrąžino ir jausmą, kilusį perskaičius Sartre’o „Šleikštulį“, o šleikštulio ir kosulio paralelės pandemijos sąlygomis ėmė atrodyti dar akivaizdesnės. Kaip ir šleikštulys, kosulys nėra laisvos valios dalykas – niekas negali pasirinkti, kosėti ar ne, kosulys pats veržiasi iš vidaus į išorę, o beviltiškos pastangos susivaldyti įprastai sukelia tik dar didesnį kosėjimo priepuolį. Kartu – kaip ir šleikštulys – kosulys manifestuoja ne tik ligą, bet ir gyvybės pasipriešinimą jai. Kosėdamas ir išmesdamas užkrato daleles iš vidaus į išorę, nors akimirksniui palengvini užkrato naštą ir paliudiji, kad dar esi gyvas.

Vis dėlto, nepaisant dažnai aplankančio déjà vu, kad nemaža dalis pandemijos vaizdinių jau kažkada matyti, o daugelis kosėjimo naratyvų skaityti ar girdėti, egzistuoja ir vienas esminis skirtumas, atskiriantis šiandienos kosulio naratyvus nuo prikeltų iš atminties meninių vaizdinių. Ir svarbiausia visai ne tai, kad tarp meno ir tikrovės niekada negali dėti lygybės ženklo. Tiek didingas ir estetizuotas, tiek fizinis egzistencinis kosulys vaizduoti ir aprašinėti taip, tarytum kosulys būtų individualus reikalas, t. y. susikoncentravus į kosintį asmenį. Kaip tvirtina esminė egzistencializmo dogma, egzistencija negali su niekuo pasidalinti, todėl ir kosėji, ir miršti iš esmės vienas. Šiandienos kosėjimo diagnozių, technikų ir instrukcijų naratyvai, priešingai, didžiausią dėmesį kreipia ne į tą, kuris kosėja, bet į tai, kur ir kaip kosėjama. Taip centrine šiandienos kosėjimo figūra tampa ne kosėjantysis ir galbūt sergantis individas, o judėjimo trajektorijomis susipynusių kūnų sąraizga, į kurią įsismelkia ir iš vieno kūno į kitą keliauja iškosėjamos viruso dalelės. Didingo ar egzistencinio kosulio motyvai kartkartėmis aktyvuojami medijose, nušviečiančiose užsikrėtusių garsių žmonių istorijas, arba per asmenines sergančiųjų bei jų artimųjų patirtis. Tačiau informacinėje erd­vėje dominuoja naratyvas, į centrą pastatantis patį kosulio turinį, t. y. naratyvas, kuriame viešpatauja per kosulį, čiaudulį ir patį paprasčiausią kvėpavimą perduodamas virusas. Bandymai sudėlioti ir reglamentuoti tokią kūnų geometriją, kurioje tam tikros distancijos vienas nuo kito besilaikantys kūnai turėtų užkirsti kelią viruso plitimui, tik dar labiau išryškina viruso, kaip privilegijuoto dėmens, kosulio naratyve padėtį. Ne asmenys, o juos skirianti distancija, kurią lemia iškosėjamų ir iščiaudimų viruso dalelių greitis ir atstumas – tai ir yra naujojo kosulio naratyvo akcentas.

Ar tai reiškia, kad didingo ar egzistencinio kosulio vaizdiniai jau yra tapę ar netrukus taps romantizuotu anachronizmu? Veikiausiai, ne. Niekada netrūks kosulį, ligą ir kančią suasmeninančių atvejų. Tačiau šalia tokio kosėjimo naratyvo dabar gerokai garsiau skamba tas, kuriame aprašomas pandeminis „kas ką“ – ar distancijos nesugebantys laikytis kosėjantys kūnai, ar dviejų, keturių ar net devynių metrų distanciją įveikiantis kosulys ir čiaudulys.