Dalius Jonkus. Apie vyriškumo ir moteriškumo prietarus

Dalius Jonkus. Apie vyriškumo ir moteriškumo prietarus

 

Gruodžio 29 d. socialiniuose tinkluose kilo šurmulys: LRT laidoje „Forumas“ LR Ministrės Pirmininkės buvo paklausta, ar ji namą statėsi be vyriškos pagalbos ir, jei taip, tai kas gi ten tas vinis kalė? Besipiktinantys teigė, kad toks ir panašūs klausimai žemina moteris. Lietuvos žmogaus teisių centras pareiškė, kad „lyčių normos bei stereotipai ir toliau veši mūsų viešojoje erdvėje“. Supratau, jog pasipiktinimą sukėlė dabar patriarchaliniu vadinamas įsitikinimas, kad namus stato ir vinis kala vyrai. Su tokia stereotipo kritika visiškai sutinku, nes pats būdamas vyras mieliau gaminu valgyti ir plaunu indus, nei kalu vinis. Visiškai pritariu, kad rūpintis namų švara, valgio gaminimu, vaikų priežiūra turi ir vyrai, ir moterys. Nors mano seneliai ir tėvai gyveno laikydamiesi kitų normų ir savo mamos niekada nemačiau kalančios plaktuku, o tėvas mokėjo pagaminti tik du patiekalus – kiaušinienę ir keptas bulves su spirgučiais...

Kita vertus, neturėtume stebėtis, jog dar ne visose šeimose darbų lygiava yra norma. Turiu prisipažinti ir tai, kad taip ir neišmokau nei megzti, nei adyti, nei siuvinėti. Galų gale net ir mažėjant vyriškų ir moteriškų darbų specializacijai tam tikras darbų pasiskirstymas išlieka. Štai mūsų šeimoje namų jaukumu ir su tuo susijusiu dizainu rūpinasi žmona. Na, o aš atsakau už maisto atsargų tiekimą ir mašinos remontą. Tad remdamasis savais fenomenologiniais stebėjimais galiu konstatuoti: per pastaruosius 30 metų stereotipai apie lytis ir vyriškumui bei moteriškumui taikomos normas labai pasikeitė. Bet kartu susimąsčiau, ar šiandien vis dažniau skambantis reikalavimas atsisakyti visų su lytimis susijusių stereotipų ir kultūrinių normų tikrai pagrįstas. Ar toks reikalavimas neatsisuka prieš moteris ir vyrus kaip nauja draudimų ir suvaržymų forma. Kitaip sakant, ar nebus stigmatizuojamos tos moterys, kurios vis dar tikisi, kad vinis kalti, skiedinį maišyti ir plytas mūryti privalo vyrai?

Reikia atskirti kelis šio klausimo aspektus. Suskirstysiu jį į kelis smulkesnius, tarpusavyje susijusius klausimus. Kaip socialinių vaidmenų sulyginimas paveikia vyriškumo ir moteriškumo sampratą? Ar lygios moterų ir vyrų tesės reiškia, kad turi išnykti moteriškumo ir vyriškumo skirtis? Ar moteriškumas ir vyriškumas yra mums prievarta primetami kultūriniai konstruktai  ir jų turime atsisakyti kaip pasenusių prietarų?

Pradėsiu nuo pastarojo klausimo ir pabandysiu bent šiek tiek prietarus reabilituoti. Net jei moteriškumas ir vyriškumas yra prietarai, jų taip lengvai neatsikratysime. Hermeneutinėje filosofijoje teigiama, kad prietarai yra ikikonceptualaus žinojimo formos, padedančios mums orientuotis pasaulyje. Prietarai – tai išankstinis žinojimas, kuris, užbėgdamas už akių, leidžia suprasti, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, kaip bendrauti su vyresniais, su bendraamžiais ar jaunesniais. Kaip elgtis su vyrais, o kaip – su moterimis. Galų gale svarbu suprasti, ko nori moterys ir ko nori vyrai, ko vyrai tikisi iš moterų, o moterys – iš vyrų. Prietarai gali tapti stereo­tipais ir įsitvirtinti bendruomenės sąmonėje kaip supaprastintas lyčių, tautų, rasių, profesijų supratimas. Tačiau jie ne tik negatyvūs ir ribojantys, bet ir palengvinantys mūsų kasdienę būtį, bendravimą su kitais žmonėmis.

Žmonės savo aplinkinį pasaulį nuolatos rūšiuoja ir tipologizuoja. Skiriame gyvus ir negyvus, padarytus ir natūralius, įrankinius ir estetinius objektus, randam skirtumus tarp augalų ir mineralų, žmonių ir gyvūnų, moterų ir vyrų. Norėdami suprasti, kad moterys ir vyrai skiriasi, neprivalome kurti sudėtingų teorijų. Užtenka pasižvalgyti aplinkui – gatvėje, kavinėje, parduotuvėje, universiteto auditorijoje, – moterys ir vyrai akivaizdžiai skiriasi. Jos ir jie vaikšto, gestikuliuoja, žiūri, kalba, kvepia skirtingai. Taip, kai kurie skirtumai nunyko. Prisimenu, maždaug 8 dešimtmetyje Lietuvos kaime žmonės dar kreivai žiūrėjo ir pirštais rodė į moteris su kelnėmis. Tai buvo anomalija. Normos pažeidimas. Šiandien kasdieniai ir darbiniai rūbai nėra tai, kas išreiškia moteriškumo ir vyriškumo skirtumus. Aprangos normos keičiasi, prietarai įveikiami, bet tik tam, kad susiformuotų nauji. Egzistavimas be prietarų kaip ir be išankstinių tipologizacijų kultūroje ir žmonių bendruomenėje, matyt, neįmanomas. Tipologizuodami savo ir svetimos lyties atstovus palengvinam atranką to vienintelio, kurio ieškom. Tuo nenoriu pasakyti, kad kova su patriarchaliniais prietarais yra beprasmė. Štai, rodos, dar visai neseniai garbus profesorius mums filosofų susirinkimuose aiškindavo, kad moterys negali būti geros žinovės ir specialistės, nes turi rūpintis vaikais, todėl neturinčios laiko kvalifikacijai kelti. Man labiau rūpi pabrėžti kitą dalyką. Pirmiausiai, kad moteriškumo ir vyriškumo skirtumai neišnyksta net tuomet, jei moterys nešioja kelnes, o vyrai sijonus. Neišnyksta jie ir tada, kai moterys kala vinis, o vyrai ruošia maistą ir prižiūri vaikus. Problema, mano supratimu, ta, kad šiandien vyraujantis diskursas vis labiau linksta paneigti moteriškumo ir vyriškumo skirtumus.

Visų pirma šio skirtumo niveliavimas susijęs su prigimtinės, natūralios lyties paneigimu. Teigiama, kad lytiškumas negali būti tapatinamas su biologine žmogaus prigimtimi, su vienokių ar kitokių lytinių organų turėjimu. Vietoj prigimtinės lyties sampratos siūloma socialinės lyties koncepcija. Socialinė lytis yra priklausoma nuo socialinės aplinkos ir kultūros normų. Šia prasme lytis ne įgyjama gimstant, bet socialiai ir kultūriškai sukonstruojama. Tačiau tiek prigimtinės lyties, tiek socialinės lyties samprata pasižymi vienu bendrumu. Abi jos lytinį kūną supranta kaip objektą. Tai kūnas, kurį mums suteikia gamta arba padaro kultūra. Kūną valdo arba gamtos dėsniai, arba sociumo ir kultūros normos. Kadangi šios kultūrinės normos susijusios su patriarchaliniais prietarais, jas siūloma atmesti ir sakoma, kad žmonės nėra laisvi puoselėdami savo lytiškumą. Jų sprendimus reguliuoja ir determinuoja vyraujantys kultūriniai normatyvai ir diskursai. Tokiai nuostatai norėčiau prieštarauti. Manau, lytiškumas yra ne tik fizinis ir biologinis ar socialiai sukonstruotas kūnas, bet ir asmeninis. Negalime suprasti lyčių skirtumo, jei lytis yra traktuojama tik kaip objektas. Lytiškumą turėtume suprasti kaip asmens įkūnytumą. Kūnas šiuo atveju turėtų būti interpretuojamas ne kaip fizinis, bet kaip gyvas, ir savo lytiškumą jis išraiškingai kuria orientuodamasis į kitus lytiškai įkūnytus asmenis. Moteriškumo arba vyriškumo išraiškos nėra vien kultūrinių bei socialinių normų imitavimas. Vyriškumo ir moteriškumo apibrėžtys kinta, bet lytinės išraiškos visada yra orientuotos į savo priešingybę.

Tiesa, ne visi vyrai ir ne visos moterys domisi priešingos lyties asmenimis. Kita vertus, tai, kad moteriškumo ir vyriškumo išraiškos individualiai varijuojamos orientuojantis į priešingybę, galima pastebėti net ir homoseksualių žmonių porose, kuriose taip pat pasireiškia vyriškų bei moteriškų pradų opozicija. Kiekvienas asmuo turi galimybę kurti savo individualų lytiškumą kaip asmeninio buvimo pasaulyje stilių. Ir šis stilius nėra konkrečių savybių rinkinys. Jis – atvira sistema, pasireiškianti tuo, kaip mąstome, vaikštome, šokame, rašome, kalbame. Perfrazuojant Emmanuelį Kantą būtų galima pasakyti, kad lytiškumas – ne tik tai, ką gamta man davė, ne tik tai, ką kultūra ir visuomenė man nustatė, bet ir tai, ką aš pats su savimi padarau. Turimas kūnas ir jo lytiškumas yra vertybinių pasirinkimų bei asmeninio nukreiptumo į reikšmingus dalykus sedimentacija, ir ją kuriame savo laikysena, gestais, judesiais. Tad turime toleruoti skirtingas moteriškumo ir vyriškumo išraiškas, skirtingus buvimo pasaulyje ir su kitais stilius.

Draugai