Jurgis Gimberis. Nepakankamumas

J. Gimberio autoportretas

Pakankamai neišmanūs mokesčių mokėtojai išsirenka nepakankamai gyvenimo mašineriją išmanančius vadovus, vėliau jaučiasi pakankamai nusivylę ir nepakankamai laimingi...
Kadaise buvau pakviestas į televizijos laidą „IQ presingas“ ir profesorius Egidijus mane „supresavo“. „Kaip manai, Jurgi, – jis sako, – kodėl mes tokie nelinksmi?“ Aš čia sąmoningai rašau ne „klausia“, o „sako“, nes jis kaipmat pažėrė bent penkiolika prielaidų „kodėl“, uždavė dar bent penkiolika paralelinių klausimų, o aš, jau nieko daugiau negalėdamas įsileisti į galvą, iš paskutiniųjų mąsčiau, kodėl mes tokie nelinksmi. Bandydamas kaip nors apsiginti sėdau ant savo mėgstamo „arkliuko“, t. y. pradėjau porinti, kad nieko panašaus – lietuviai turi puikų humoro jausmą, mes neteisingai patys save apkalbam, užtenka pasiskaityti tautosaką arba, pavyzdžiui, amžinatilsią „Šluotą“. „Ne to tavęs klausiu, – sako Egidijus, – pamąstyk.“
Buvo laikai, kai ėjo labai populiarus laikraštis „Šeimininkė“, vėliau jis virto žurnalu, o ne taip seniai suklupo, neatsikėlė ir toliau nebeina. Tais laikais, kai jis ėjo, redakcija važinėdavo į susitikimus su skaitytojais. Mažame autobusėlyje, riedančiame Lietuvos keliais, pasijunti lyg kosminėje kapsulėje. O gražių žmonių draugijoje išvis – amžinybėje. Norisi perrašyti vis cituojamą René Descartes’ą: „Važiuoji, vadinasi, esi.“ Laisvi, be baimės ir liguistų pretenzijų, saugūs, suvienyti vieno tikslo ir vyksmo – mes esam. Esam laukiami ir reikalingi. Dievaži, sunku apibūdinti tą gyvastingo lengvumo ir amžinybės jausmą, bet jį galima patirti tą kartą vienu tikslu susibūrusios draugijos auroj (atleiskit už pompastišką žodį).
Taigi važiuojam mes jau nebepamenu kur vieną rūškaną rūškaną dieną, dangus beveik ranka pasiekiamas, bet neslegia. Tai plepam, tai tylim. Žinoma, apkalbam ir orą. Staiga prisimenu Marko Zingerio eilėraščio eilutę ir neištvėręs pacituoju: „...o dangus Lietuvos floimencimeso spalvos.“ Jei kas nežino, floimencimesas – virtų bulvių su džiovintomis juodosiomis slyvomis patiekalas, tai tokia ir jo spalva. „Greičiau jau cepelinų spalvos“, – staiga atsako redakcijos fotografas Laimis, ir visi smagiai nusižvengiam. Cepelinus mes gerbiam, bet jų spalva vis dėlto tragiška. Ypač kitą dieną. Galbūt todėl mes tokie nejukūs, net rūstūs, nes toks dangus virš mūsų? Kas žino...
Žodžiu, nepapirktų ekspertų nuomone, ta andainykštė laida „IQ presingas“ pavyko puikiausiai. Manau, ne mano paties, o labiau mano mielų bičiulių – laidos vedėjo Egidijaus ir redaktorės Birutės – dėka. Žinoma – ir režisieriaus, ir operatoriaus. Ačiū visiems.
Nors protas sujauktas iki šiol – kodėl? Kodėl mes tokie? Tikiu, jog dangus mūsų neslegia. Neišmanūs valstybės vadovai irgi vargu bau – kitą kartą išsirinksim kitus. Pala pala – ką reiškia „kitus“?..
Nepaisydamas, kad kenkia sveikatai ir griauna gerovę bei dorovę, „sumaišęs vėją su vynu, išgėręs gatvėmis einu, ieškodamas lengvos širdies, linksmos karališkos mirties“. Šitaip dar ano šimtmečio vidury rašė Henrikas Radauskas ir ne kur nors, o Amerikoj. Matyt, „lengvos širdies“ problema, kaip sakoma, non simplex.
Nežinau „prie ko čia“ (tai irgi citata) paveiksliukas, kuriuo užbaigsiu savo postringavimus. Tai Atodūsių siena „Tik vyrams“ (atsiprašau lygių galimybių kontrolierių). Už sienos Istorinė prezidentūra ir parkas. Ten viskas pakankamai gražu ir tvarkinga, malonu užsukti. Tai ko mes dūsaujam prie tos sienos atsistoję? Mūsų moteriškos, jokių sienų nepasigesdamos, irgi dūsauja. Ko? Paslaptis...

Autoriaus nuotrauka

Draugai