Dalius Jonkus. Arūno Kulikausko nuotrauka

 

Karas Ukrainoje tapo vyraujančia mūsų kasdienių pokalbių ir diskusijų tema. Apie Rusijos agresijos priežastis ir motyvus diskutuojama net ir mokslinėse konferencijose. Bet kokia šio karo prasmė dažnai nesutariama. Manau, Ukraina pasirinko nuoseklų europietiškų vertybių ir liberalios demokratijos kelią, kuris veda visiškai priešinga linkme nei Rusijos autoritarizmas ir antiliberalizmas. Rusija tiesiog negalėjo toleruoti pliuralistinės, liberalios demokratijos vertybėmis grindžiamos visuomenės egzistavimo kaimynystėje. Tikroji grėsmė jai kilo ne dėl Ukrainos karinės galios, bet dėl įgyvendinamų laisvės vertybių, kurios neigė galios logiką. Nihilistiniu požiūriu, visos vertybės yra tik naivuoliams skirta, galios interesus slepianti uždanga. Todėl teigiama, kad Rusija, kaip supergalia, negali toleruoti jokių kaimynų „nukrypimų“, kvestionuojančių imperijos pajėgumą. Išbandžiusi ekonominio spaudimo ir kultūrinio poveikio priemones Rusija turėjo pereiti prie karinių priemonių kaip vienintelių likusių instrumentų savo tikslams pasiekti.

Filosofas Algis Mickūnas neseniai vykusioje konferencijos perskaitė puikų pranešimą, kad šis karas gali būti suprantamas kaip imperinės galios demonstravimas1. Sutelkęs kariuomenę prie Ukrainos sienų Vladimiro Putino režimas bandė išgąsdinti, o šiems gąsdinimams nepavykus, Rusija turėjo pradėti karą, nes kitaip būtų pasirodžiusi kaip nepajėgi. Tokia jėgos logika, pasak A. Mickūno, atkartoja archetipinę Tukidido aprašytą Peloponeso karo įvykių logiką. Remiantis jėgos logika, valstybės galia gali būti išsaugoma tik tiek, kiek ji auga ir gali būti demonstruojama prieš kitus. Reikšmingas esi tik tol, kol tavęs bijo. Bet koks atsitraukimas ar taikus sprendimas bus suprantamas kaip silpnumo ženklas ir reikš, kad prarandamas reikšmingumas. Galios logika yra nukreipta prieš vertybes, nes parodydama, jog egzistuoja tik interesai, kuriuos gali užtikrinti galios demonstravimas, Rusija siekia įrodyti, kad vertybės nieko nereiškia.

Egzistuoja ir kita karo Ukrainoje prasmės interpretacija. Tai gana paplitęs etnocentrinis aiškinimas. Esą tai rusų ir ukrainiečių karas. Rusai nekenčia ukrainiečių ir todėl juos nori išnaikinti, o ukrainiečiai tik gina savo etninę tapatybę. Būtent todėl V. Putinas paskelbė, kad ukrainiečių tauta neegzistuoja ir ji esanti tik rusų etnoso deviacija. Įdomu, jog toks etnocentrinis aiškinimas populiarus ir tarp Rusijos propagandistų, kurie šį karą aiškina kaip etninių rusų teisių gynimą nuo ukrainietiškų nacionalistų. Lietuvoje karo, kaip etninių interesų susidūrimo, paaiškinimas taip pat paplitęs. Jau ne kartą pastebėjau: garsiausiai prieš rusus šaukia liberalios demokratijos kritikai ir „šeimos vertybių“ gynėjai. Jiems visiškai nesvarbu, kad jų lozungai prieš homoseksualių asmenų teises ir partnerystės įteisinimą sutampa su putiniškos propagandos lozungais ir Rusijos ortodoksų cerkvės vadovų skelbiamu šventuoju karu. Aišku, lietuviški nacionalpatriotai irgi įsijungia šį chorą skelbdami, kad rusų karas prieš ukrainiečius yra etninis denacifikacijos projektas. Negana to, esą toks denacifikavimas jau vyksta Europoje ir Lietuvoje. Denacifikavimą siūloma suprasti kaip nacionalinių valstybių vaidmens apribojimą ir viršetninių europinių vertybių puoselėjimą. Bet tada nebeaišku, kodėl Ukraina siekia tapti Europos Sąjungos nare ir kodėl ukrainiečiai savo karą supranta kaip kovą už laisvės vertybes ir pliuralistinę visuomenę.

Šis karas nėra etninis rusų ir ukrainiečių susidūrimas, nes didelė dalis Ukrainos karių yra rusakalbiai ir rusų kultūrą reprezentuojantys žmonės. Ir tai reikia prisiminti, nes, remiantis etnocentriniu karo aiškinimu, siūloma atsisakyti visko, kas rusiška, ir sustabdyti bet kokį ekonominį, kultūrinį ir mokslinį bendradarbiavimą ne tik su Rusija, bet su visais rusais. Suprantu, kad kare turi būti taikomos visos priešininką silpninančios priemonės. Tačiau nereikia užmiršti, kad karas yra vertybinis, o ne etninis. Priešininkas yra daug gudresnis, ne tik demonstruoja savo galią, bet ir ieško sąjungininkų. Rusija skleidžia dvilypę propagandą. Ji, viena vertus, propaguoja denacifikaciją, kita vertus, deklaruoja rusiškąjį nacionalizmą ir rusiškojo pasaulio civilizacinę misiją. Tad nenuostabu, jog Rusija sąjungininkų atranda ne tik tarp radikalių kairiųjų, bet ir tarp dešiniųjų įvairaus pobūdžio nacionalistų. Bendras juos vienijantis tikslas yra paneigti europietiškas vertybes, liberalią demokratiją ir pagarbą asmens teisėms. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Lietuvos ultrapatriotai sukėlė triukšmą, kad iš Rusijos bėgantys kompiuterininkai gali būti darbinami Lietuvoje. Bet norėdami susilp­ninti Rusiją turėtume siekti, kad kuo daugiau išsilavinusių žmonių, ypač jei nepalaiko putiniško režimo, galėtų išvykti iš Rusijos ir dirbtų Lietuvoje ar kitose šalyse. Tad tie, kurie siekia sutrukdyti rusų pabėgėlius įdarbinti Lietuvoje, iš tikrųjų tarnauja putinistinio režimo tikslams. Priešingas pavyzdys būtų JAV sukurta speciali palengvinto vizų išdavimo programa, kurios tikslas – pritraukti kuo daugiau iš Rusijos bėgančių mokslininkų.

Siekiantys karą Ukrainoje paversti etniniu karu pradėjo siūlyti atsisakyti netgi klasikinės rusų literatūros ir muzikos. Esą reikia kovoti su bet kokiomis rusiškumo apraiškomis. Su tokiomis kategoriškoms nuomonėmis visiškai nesutinku ir pritariu Laimantui Jonušiui, teigiančiam, kad toks supaprastinimas yra parankus mūsų priešininkams2. Perimdami nacionalistinius lozungus, mes patys susitapatiname su orkais. Negana to, suprasdami literatūrą, muziką ir apskritai bet kokią kultūrinę produkciją vien kaip etninės galios išraišką, mes perimame tą pačią orkų propaguojamą nihilistinę logiką. Idealios vertybės esą neegzistuoja ir jos yra tik etninių interesų galios išraiška. Man artimesnis kitas požiūris. Meno, kaip ir mokslo, produktai egzistuoja nepriklausomai nuo juos sukūrusių autorių ir jų etninės priklausomybės. Kodėl taip atsitinka? Menai, naudodami skirtingas išraiškos priemones – žodžius, garsus, spalvas arba net kūniškus gestus, – perteikia universalias ir esmines pasaulio reiškinių reikšmes. Šios reikšmės yra svarbios nepaisant etninių kultūrų skirtumų. Todėl galime grožėtis ir patirti estetinį malonumą skaitydami kinų poeziją ir argentiniečių romanus, klausydamiesi indų muzikos ir matydami jų šokius, stebėdami japonų ir rusų kino filmus. Apie geometrijos arba matematikos etniškumą kalbėti nepriimta, nes, akivaizdu, mokslo produktai atskleidžia universalius pasaulio raiškos dėsningumus. O menus ir net filosofiją dažnai esame linkę sieti su etninėmis tapatybėmis.

Reikia pripažinti, menų prisirišimas prie etninių meno raiškos formų ir tradicijų yra didesnis nei mokslo (poezijoje nacionalinės kalbos garsiniai žodžių sąskambiai yra reikšmingi, o logikoje jie nereikalingi), tačiau perdėtas etniškumo akcentavimas paslepia nuo mūsų idealiąsias meno produkcijos vertybes.

1 www.youtube.com/watch?v=LzMGuKGNQkI
2 www.15min.lt/naujiena/aktualu/komentarai/laimantas-jonusys-nenusileiskime-iki-orku-mentaliteto-lygio-500-1668986

Dalius Jonkus – VDU Filosofijos katedros profesorius, fenomenologas-egzistencialistas, kultūros filosofijos, antropologijos ir estetikos tyrinėtojas.