Kartais pasigirsta minčių, kad visą įmanomą egzistencinę patirtį galima išreikšti keliomis archetipinėmis istorijomis. Likimo neišvengiamybę tobulai perteikia Sofoklio „Karalius Oidipas“, meilės galią ir tragizmą – mitinė Orfėjo ir Euridikės istorija ar Šekspyro „Romeo ir Džuljeta“, pavydo aklumą – to paties Šekspyro „Otelas“... Žinoma, galima būtų svarstyti, kuris kūrinys pavergia daugiau žmonių ir rezonuoja labiau, kurio kalba universalesnė, kuris tiksliau nusako individualias patirtis ir jausmus. Vis dėlto, nepaisant tokių tikrų ar tik įsivaizduojamų debatų, viskas sukasi apie tuos pačius traukos ir galios centrus. Net jei kyla netramdomas poreikis peržengti visas archetipines istorijas kaip viską unifikuojančią lingua franca ir prabilti singuliarumų kalba, vis vien minėtosios archetipinės istorijos veikia kaip magnetas, vis įtraukiantis į savo orbitą ir nustatantis begalinės meilės, aklo pavydo, kruvino keršto ar baugios beprotybės matą. „Matuotis“ su šiomis archetipinėmis istorijos beprasmiška – vis vien jos persekioja kaip šešėlis, tai sutrumpėjantis ir beveik nematomas, tai be galo prailgstantis ir išstypęs.

Jei reikėtų išsirinkti tik vieną tokią archetipinę istoriją, neabejotinai rinkčiausi Homero „Odisėją“. Ir ne todėl, kad būčiau itin daug keliavęs ar klaidžiojęs po pasaulį, o paskui beprotiškai ilgėjęsis namų. Taip, kelionių netrūko, bet, kaip pabrėžė Zygmuntas Baumanas, net ir niekur nejudėdami esame mobilūs. Kelionės ar klaidžiojimai yra nuolatinė būklė, nebūtinai priklausanti nuo to, ar dabar fiziškai keliauji, ar ne. Kartais inertiškumo ir monotonijos svoris pasiveja net ir intensyviausios kelionės įkarštyje. Omnia mea mecum porto – viską, ką turiu, nešuosi su savimi... Ir nors Ciceronas šiai ištarmei suteikė pozityvią prasmę, kelionėje pasivijus inercijai, jautiesi taip, tarsi niekur nebūtum išvykęs ir namus tampytum ant savo pečių. Bet kartais, priešingai, iš namų nepasitrauki nė per žingsnį, bet judi taip, tarytum lenktyniautum su laiku.

Tiesa, net ir labai mėgdamas „Odisėją“, negaliu nepastebėti tų klišių, kuriomis aplipusi ar net pati jas daugina ši graikiškoji istorija. Pačios pradinės Odisėjo kelionės namo sąlygos, kai jis jūra leidžiasi namo į Itakę, kur laukia mylinčioji žmona Penelopė, įtvirtina audringos ir kupinos grėsmių bei pavojų kelionės ir namų, kaip uosto, kur paskutinį kartą bus išmestas gyvenimo inkaras, mitą. Kadangi kelionė siejama su gyvenimu, šis apibūdinamas kaip audringas arba mažų mažiausiai banguotas. O namai simbolizuoja užuovėją nuo bet kokių gyvenimo negandų ir skersvėjų. Po daugybės metų grįžęs namo, Odisėjas ten rado daugybę jo žmonai besiperšančių jaunikių, taigi rado įvairių skersvėjų perpučiamus namus. Tam, kad iš tiesų namai jam taptų tikraisiais jaukiaisiais namais, Odisėjas išžudo visus pretendentus į savo vietą ir taip restauruoja tikrąją namų, kaip užuovėjos, prasmę.

 

Peloponesas. Dovilės Jakniūnaitės nuotrauka.

 

Galbūt todėl, vengdamas pernelyg lengvai su Odisėjo istorija siejamų štampų, šią istoriją suprantu kaip akcentuojančią ne patį grįžimą namo, bet pastangą sugrįžti. Pamenu, kadaise vienoje kino teorijos knygoje skaičiau, kaip galėtų keistis Eizenšteino kinas, jei iš jo tezės-antitezės-sintezės triados būtų išimtas sintezės elementas. Tuomet, užuot sintezavus ir taip peržengus visus prieštaravimus, būtent prieštaravimai – begalinės ir nepanaikinamos tezės-antitezės – taptų tokio kino skiriamuoju bruožu. Pačioje Odisėjo grįžimo patirtyje gausu karštų vietų, kurios skatina klausti, kas galų gale grįžo namo ir kur grįžo. Per visą „Odisėją“ vis pasikartojanti Odisėjo bendražygių žūtis papuolant į įvairių mitinių būtybių nasrus, akivaizdžiai išreiškia viską nenumaldomai praryjantį ir sunaikinantį laiką. Tada, kai Odisėjas ištrūko iš milžino Polifemo olos, apgavęs jį ir pasivadinęs niekuo, galima pamatyti ne vien išmintingojo Odisėjo gudrybę, bet ir kovą tarp skirtingų besimainančių Odisėjo tapatybių. Kai Odisėjas Kalipsės saloje praleido septynis metus ir, nesusigundęs jam žadamu nemirtingumu, iš ten ištrūko, galima suabejoti, ar po septynerių metų tai dar buvo tas pats senasis Odisėjas. Prieš keliolika metų susipažinau su architektų patriarchu a. a. Vytautu Brėdikiu, kuriam tuo metu ką tik buvo sukakę 77-eri. Vytautas didžiuodamasis teigė besivadovaująs principu, kad kas septynerius metus žmogaus ląstelės iš pagrindų atsinaujina, todėl jis ką tik atšventęs vienuoliktą savo totalaus atsinaujinimo jubiliejų. Septynerius metus su Kalipse praleidęs Odisėjas galėjo būti jau ne senasis, o kitas Odisėjas. Išnešęs sveiką kailį, kadaise pasivadinęs niekuo, Odisėjas perkeitė tą kūno kailį, perkeisdamas jo ląsteles ir kailio poras.

Odisėjišką pastangą sugrįžti namo ir to sugrįžimo neįmanomybę man aiškiausiai byloja mano mama. Ji negalėjo prisiminti savo pačios mamos, nes mama mirė ją gimdydama. Mano mama visuomet buvo draskoma dvilypių jausmų – dėkingumo savo mamai už suteiktą gyvybę ir kaltės dėl mamos mirties. Negalėdama prisiminti savo mirusios mamos, mano mama ilgėjosi to bendro gyvenimo, kurio dėl netekties taip ir negalėjo patirti. Jau pati sunkiai sirgdama, mano mama, gulėdama mirties patale, visomis jėgomis kabinosi į tuos prisiminimus, kurių negalėjo turėti. Kai Odisėjo istoriją sieji su grįžimu namo, kur tavęs laukia, gerokai šią istoriją supaprastini. Visas odisėjiškų kelionių tragizmas atsiskleidžia tada, kai odisėją supranti kaip pastangą susikurti prisiminimus, kad į juos galėtum sugrįžti net mirties patale, net jei tos praeities, kurią nostalgiškai prisimintum, niekada nebuvo.

 

QR Nerijus Milerius. Turizmo infrastruktūra kaip suvenyrų ir užmaršties zona