Dalius Jonkus. Gyvi tarp mirusiųjų ir mirę tarp gyvųjų

Dalius Jonkus. Apie prigimtinius dalykus  ir nerimą
Arūno Kulikausko nuotrauka

 

Apie Holokaustą kalbėti nėra patogu. Galvodamas apie savo susidūrimo su šiuo įvykiu patirtį pastebiu, kad apie tai nenorėjo kalbėti nei mano tėvai, nei seneliai. Tačiau netiesiogiai iš pokalbių sužinojau, kad mūsų šeima vienaip ar kitaip tuose įvykiuose irgi dalyvavo. Teta papasakojo, kad mano močiutė, kurios asmeniškai nepažinojau, gyvendama karo metais Šiauliuose kurį laiką nedideliame savo namų sandėliuke slapstė žydaitę. Iš mamos sužinojau, kad vienas tolimas giminaitis slapstėsi ir gyveno po namu iškastame bunkeryje, nes buvo, matyt, prisidėjęs prie žydų žudymo karo metais. (Jis tame bunkeryje ir numirė praleidęs daugybę metų, o šeima jį turėjo palaidoti slapta.) Ir pats vis dar atidėlioju skaityti tas knygas, kurios byloja apie Vilniaus ir Kauno getuose patirtas žmonių kančias ir kurias esu pasidėjęs ant reikiamų perskaityti knygų lentynos. Vis atrandu pasiteisinimų, kad tai liūdna tema ir gal apie tai paskaitysiu kitą kartą, kai už lango švies saulė ir įkyriai nebarbens lietus. Tačiau ši tema niekur nedingsta, vis išnyra kaip nepaskandinamas plūduras atminties gelmėje. Ši tema ne tik televizijoje, laikraščiuose, knygose. Ji aplink mus. 2008 m. su šeima įsikėliau gyventi į seną namą, statytą dar 1898-aisiais Vilniuje, Naugarduko gatvėje. Dauguma gyventojų į namą įsikėlė jau po karo. Tačiau kieme susipažinau su viena lenkiškai kalbančia moteriške, kuri tame name gyveno dar iki karo, tik ne ponų, bet tarnų dalyje, nes jos mama tarnavo skalbėja. Ji papasakojo, kad butas, kuriame apsigyvenome, anksčiau priklausė žydų advokatų šeimai. Visi jie – vyras, žmona ir maža mergaitė – buvo išvesti į getą ir iš ten nebegrįžo. Darydami šiame būste remontą meistrai vis ciniškai pajuokaudavo, kad tokiuose butuose galima aptikti žydų paslėpto aukso.

Rugsėjo 23-iąją minėjome Lietuvos žydų genocido atminimo dieną. Ši data susieta su Vilniaus žydų geto likvidavimu 1943 metais. Statistika teigia, kad nacių okupacijos metais Lietuvoje buvo nužudyta apie 195 tūkst. žydų, o iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje gyveno apie 208 tūkst. žydų. Skaičiai visiems žinomi, tačiau dažnai jie net nejaudina. Mes jau pripratome ir susigyvenome su šiais skaičiais ir jų kartojimas nebedaro įspūdžio taip, kad ištarę juos pajustume skausmą, pyktį ar gailestį. Statistika žmones ir jų gyvenimus paverčia faktais, o faktai egzistuoja tarsi objektyvi ir nuo mūsų nepriklausoma realybė. Kiekybiniai duomenys nejaudina, nes atriboti nuo mūsų tiesioginės patirties. Jie egzistuoja kitoje plotmėje nei mūsų jausmai ir asmeniniai išgyvenimai. Apie Holokaustą reikia kalbėti kita kalba. Šis sunkiai suvokiamas ir su protu nederantis įvykis turi būti atskleidžiamas per konkrečių žmonių gyvenimo prizmę. Todėl labai svarbu, kaip apie Holokaustą mums pasakoja menininkai. Rugsėjo 22-ąją Vilniaus fotografijos galerijoje buvo atidaryta Kęstučio Grigaliūno paroda „Lietuvos žydai, grįžę iš nacių konclagerių“ (kuratorė Natalija Arlauskaitė, paroda veiks iki spalio 16 d.). Paro­doje eksponuojamos 335 iš konclagerių sugrįžusių asmenų fotografijos ir trumpos jų biografijos. Represinių struktūrų bylose išlikusios nuotraukos rodomos kaip vizualinė atmintis. Reikia paminėti, kad K. Grigaliūnas, eksponuodamas iš konclagerių grįžusių žydų fotografijas, tęsia meninius tyrimus, pradėtus dar 2008-aisiais, už kuriuos buvo apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija.

 

Dalius Jonkus. Gyvi tarp mirusiųjų ir mirę tarp gyvųjų
Dovilė Dagienė-DoDa. „Istorija žvelgia į mus“ (iš ciklo „Augalų atmintis“), chlorofilo atspaudas, 2021

 

Iš konclagerių nebuvo taip paprasta grįžti net tada, kai žmogus išgyvendavo. Iš vienos represinės sistemos asmuo patekdavo į kitą. Grįžtantieji turėjo praeiti filtravimo lagerius. Tad šie žmonės įtarumo žyme likdavo pažymėti visam gyvenimui. Todėl neatsitiktinai sovietinių represinių struktūrų archyvuose yra ne tik partizanų, kovojusių su okupantais, tremtinių, bet ir žmonių, grįžusių iš nacių konclagerių, bylos. K. Grigaliūnas, eksponuodamas archyvuose surastas nuotraukas, žiūrovams pateikia ne skaičius, bet galimybę pažvelgti į veidus. Žiūrėdamas į išgyvenusiųjų akis jaučiau dvilypę sumaištį. Kaip turėtų jaustis žmogus, kuris išgyveno tarp mirusiųjų ir vėl yra tarp gyvųjų? Tai lyg sugrįžimas iš kito pasaulio. Toks prisilietimas prie mirties ir naikinančio niekio, kuris negrįžtamai transformuoja gyvybės ir gyvenimo supratimą. Trumpos biografijos pateikia tik svarbiausius gyvenimo faktus. Kur ir kada gimė, kur gyveno ir ką dirbo iki karo, kokiame gete buvo uždaryti, į kokį konclagerį pateko po geto sunaikinimo ir į kokį filtravimo lagerį pateko po karo. Dauguma žmonių – tai paprasti žydai iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių, nedidelių miestelių. Profesijos: šaltkalvis, santechnikas, skardininkas, veidrodininkas, mūrininkas, mechanikas, siuvėjas, pardavėja, audėja, auklė, nemažai mokinių, vienas kitas medikas. Grįžę gyveno mums gerai pažįstamose gatvėse. Vilniuje: Vingrių, Vilniaus, Vokiečių, Pylimo, Kražių, Gedimino, Naugarduko, Klaipėdos. Kaune: Maironio, Donelaičio, Putvinskio, Jonavos. Tai paprastos veidų fotografijos, dažniausiai darytos dokumentams, tačiau jų įspūdis stiprus. Net ir po kelių dienų apžiūrėjus parodą tie veidai man vis dar išnyra prieš akis, tarsi kito pasaulio, sugrįžusių iš mirusiųjų pasaulio paliudijimas. Mąstydamas apie žvelgiančius į mane veidus prisiminiau Herakleito ištarą: „Mes gyvi kitų mirtimi ir mirę kitų gyvenimu.“

Draugai