Pirmą kartą skaitydama Benjamino Labatuto knygą „Kai liaujamės suprasti pasaulį“ jaučiau beveik fizinį pasipriešinimą. Atrodė, kad autorius romantizuoja mokslininkų pamišimą, tarsi didieji žmonijos atradimai būtų gimę ne iš darbo, disciplinos ir nuoseklaus mąstymo, bet iš nervinių krizių, apsėdimų ir proto aptemimų. Toks požiūris atrodė neteisingas. Knygą atidaviau draugei ir ilgą laiką apie ją nebegalvojau.

Tačiau ji grįžo per vieną klausimą, apie kurį pastaruoju metu tenka dažnai svarstyti. Tarkime – mirkt! – tai toks atsitiktinumas.

Galvodama apie kūrybos ištakas, regiu sėdėjimą aplink laužą, bendruomenės dainas, sapniškus pasakojimus, šokius, buvimą kartu, iš kurio kilę visi šiuolaikiniai menai, ypač teatras – jame tai susijungia. Galvodama apie kulinarijos ištakas, įsivaizduoju žmogų, kuris į laužą netyčia įmetė sumedžioto laimikio gabalą ir paragavo pirmo žmonijos istorijoje kepsnio. Galbūt kažkas ridendamas akmenuką sumanė pasigaminti ratą, žvelgdamas į nuvirtusį per upę medį, kitoje vietoje pasistatė tiltą. Atrodo, kad atsitiktinumas mus gerai pamaitino, šilčiau aprengė, ir mūsų galios skleidėsi, protas išsivystė, padarėme daug išradimų...

 

 

B. Labatuto knyga mano svarstymams suteikė posūkį: kodėl tiek daug didžiųjų atradimų įvyksta tada, kai žmogus priartėja prie savo supratimo ribos? Tie, kurie išrado civilizacijai svarbius dalykus, nesijautė viską valdantys, viską paaiškinantys, nesijautė esantys pasaulio šeimininkai. Dažnai jie gyveno užribyje ir kankinosi, nes norėjo suprasti tai, kas protu atrodė nepasiekiama. Kiek daug genijų mirė skurde, ligoti ir visų pamiršti.

Labai dažnai sakome, kad žmonės kuria mokslą, technologijas, žinių industrijas. Kuriame filosofiją, matematiką, poeziją. Tačiau Isaacas Newtonas nesukūrė gravitacijos, Dmitrijus Mendelejevas nesukūrė cheminių elementų savo lentelėje, net Abrahamas Maslow nesukūrė piramidės poreikių, o Charlesas Darwinas – evoliucijos dėsningumų. 

Kad ir kaip kartais norime šūkauti, kad tikime mokslu, pats mokslas neprašo juo tikėti, nebent – ir tai ne visais atvejais – pasitikėti. Net didžiausi moksliniai proveržiai vadinami atradimais, o šis žodis išduoda potekstę: kažkas jau buvo pasaulyje anksčiau negu mes, kažkas laukė, kol bus atrasta, pastebėta, klasifikuota. Tai ne atsitiktinumai. Dievas nežaidžia kauliukais, kaip kadaise tarstelėjo Albertas Einsteinas.

Kas atsitinka, kai liaujamės suprasti pasaulį? – klausia B. Labatutas. Kai suklumpame pripažinę, kad nežinome, nebesuprantame, esame per menki, kad mums nebeužtenka įprastų sąvokų ir paaiškinimų. Kai protas sustoja ties riba, už kurios plyti kažkas, didesnis už protą.

Bet mūsų protas kažkodėl geba atpažinti tvarką, kurios pats nesukūrė. Tai tinka ir literatūrai, kurios „tarnautojai“ rašydami iš gyvenimiškų įvykių chaoso kuria tvarką, o skaitytojai ją atpažįsta ir gėrisi.

Pats žodis „kūrėjas“ suponuoja beveik dievišką galią: tarsi prieš tekstą nieko nebūtų buvę, o poetas ar rašytojas žodžius į egzistenciją baltame lape iškviečia iš nebūties. Tačiau daugelis autorių apie savo darbą pasakoja kitaip. Eilėraštis gimsta, ateina iš aukščiau, veikėjas neklauso, ima gyventi savarankiškai, personažų balsai ginčijasi tarpusavyje, tereikia juos užrašyti, vienas sakinys diktuoja kitą. Kūrėjai nemėgsta kalbėti apie savo darbą kaip apie produkciją (tai labai arti reprodukcijos), jie laukia ar šaukiasi įkvėpimo, siekia įsiklausyti į savo vidų, išgirsti balsą iš tylos. Atrodo, kurti reiškia girdėti tai, kas ateina iš kitur, ir to neįmanoma visiškai suvaldyti. 

Žinoma, įkandin įkvėpimo eina amatas, darbas, perrašymai, redagavimai, vertinimai, abejonės. Gerai, jei žaibas plyksteli tam, kuris turi išsiskleidusį talentą. Dar geriau, jeigu talentingasis yra be galo atkaklus, darbštus, atsakingas ir doras. Tačiau pirmasis impulsas dažnai ateina kaip dovana. Ir ne visada, kaip atrodo iš šono, dovana suteikiama tam, kas jos vertas ar pasiruošęs priimti. 

Šiandienos literatūros pramonė itin pamėgo „fotogeniškus“ literatūros autorius, nors populiarumas ir įvaizdis – paskutiniai pagal svarbumą rašytojo bruožai. Ieškoti reikia to, kuris vaikšto ašmenimis. Kaip štai B. Labatuto aprašytieji mokslininkai: ekscentriški, patiriantys ribines psichologines būsenas, tačiau skaitant apie juos imi svarstyti, ar nėra taip, kad didieji atradimai ištinka žmogų tada, kai šis nustoja laikyti save visagaliu.

Postmodernusis pasaulis mėgsta žmogų vaizduoti kaip kūrėją. Mes statome sudėtingas didmiesčių struktūras, skraidome į kosmosą ir ruošiamės „užkariauti“ Marsą, programuojame dirbtinį intelektą, kuriame įmantriausias meno formas. Kuo labiau panyrame į kūrybą, tuo artimesnė ima rodytis mintis, kad esame visų šių dalykų autoriai.

Ir tada mintys grįžta prie žodžio „atsitiktinumas“. Galbūt tai ženklas, atsirandantis ten, kur baigiasi mūsų supratimas. Kas sukūrė atsitiktinumą? Tai skamba kaip paradoksas, tačiau tebūna tai kvietimas apmąstyti, kokia iš tikrųjų kūrėjo vieta pasaulyje.