Arūno Kulikausko nuotrauka

 

Per pandeminį karantiną užsidaręs namie ar vaikščiodamas vienas tuščiomis miesto gatvėmis pajaučiau, koks svarbus kūniškas santykis su kitais. Galvojau, kad dažnai savo kūnišką buvimą su kitais suprantame taip, tarsi tai būtų tik vienas šalia kito pastatyti ir erdviniu nuotoliu atskirti daiktai. Straipsnyje „Interpretacijų konfliktas ir bendruomeniškumas“ („Literatūra ir menas“, Nr. 15, 2021 09 10) kritikavau įsigalėjusį individualistinį požiūrį į žmogų, kuris paneigia bendruomeniškumą ir įtvirtina egoistinį savojo kūno supratimą. Teigiau, kad antiskiepininkai nesupranta gyvo kūno bendruomeniškumo, jį supaprastina, o aš manau, jog „mano kūnas toli gražu priklauso ne tik man“. Šis pasisakymas sulaukė plataus atgarsio socialiniuose tink­luose ir karingai nusiteikę skiepų priešininkai apkaltino mane, esą siekiu nusavinti kūną, kuris yra kiekvieno žmogaus neliečiama nuosavybė. Neišgirdau jokių racionalių argumentų, kurie paneigtų mano teiginius, tačiau pamaniau: vertėtų dar kartą grįžti prie šio klausimo. Ar aš tikrai esu savojo kūno šeimininkas, ar galiu teigti, jog mano kūnas priklauso tiktai man?

Iš kur kyla įsitikinimas, kad kūnas yra mano? Reikia pradėti nuo to, jog savo kūną patiriu kaip savą todėl, kad jį jaučiu tiesiogiai, kaip tai, kas dalyvauja visuose mano išgyvenimuose. Tai ne tik manojo kūno būsenos ir jausmai, kurie lokalizuojami pačiame kūne, bet ir išorinio pasaulio įkūnyti patyrimai. Tad kai jaučiu malonumą patenkindamas troškulį, skausmą nubrozdinęs alkūnę, džiaugsmą ir nuovargį po užbaigto darbo, šie jausmai vienaip ar kitaip tiesiogiai pasireiškia kaip mano kūno būsenos. Mano kūnas taip pat tiesiogiai dalyvauja, kai matau gražų paveikslą, ragauju skanų patiekalą, klausausi ritmingos džiazo muzikos, glostau katę, spaudžiu ranką sveikindamasis ar bučiuoju mylimą žmogų. Savo kūną jaučiu atlikdamas bet kokį veiksmą, kaip įkūnyto judesio patirtį. Tiesa, šios kūno patirtys dažnai lieka nepastebėtos, nes patiriamos ikirefleksyviai ir gali tapti akivaizdžios tik tada, kai į jas sutelkiame dėmesį. Kita vertus, kūno savumas ir savimonė dažnai lieka nepastebėti dar ir todėl, kad kūną vis labiau suprantame kaip materialų objektą. Žmogaus kūnas yra ne tik jaučiantis ir veikiantis sub­jektas, bet taip pat ir materialus objektas. Kūnas tiesiogiai susijęs su materialiu gamtiniu pasauliu ir yra neatsiejama jo dalis. Todėl jį galima suvokti taip, tarsi jį, kaip ir bet kurį kitą kūną, matytume iš šalies. Tokiu būdu kūnas pasirodo esąs dvilypis ir gali būti aprašomas kaip patiriamas gyvas subjektinis kūnas arba kaip erdviškas objektinis kūnas. Šios dvi kūniškumo plotmės yra tarpusavyje glaudžiai susijusios ir viena kitą papildo. Aiškiausiai šis kūno dvilypumas pasireiškia liečiant: kai liečiant kitą kūną jaučiu ne tik jo švelnumą ar šiurkštumą, kietumą ir minkštumą, bet ir tai, kaip jis liečia mane, pvz., kaip kieta ir aštri liečiamo peilio geležtė įsirėžia į mano minkštą pirštą. Prisilietimas visada yra ne tik liečiamo, bet ir liečiančiojo pajautimas. Regint šis kūno dvilypumas išnyksta, nes galime kūną apžiūrinėti tik kaip objektą. Matymui reikalinga distancija, leidžianti atsiriboti nuo kūnų subjektiškumo.

Gamtamokslis požiūris į kūną kaip tik ir remiasi tokio pobūdžio atsitolinimu, kai gamtiniai kūnai desubjektyvizuojami ir suprantami grynai kaip materialūs objektai. Šis požiūris įsigali pažįstant ne tik negyvosios gamtos, bet ir gyvosios gamtos kūnus. Visi subjektyvūs gyvūnų ir žmonių kūniški reiškiniai yra aiškinami redukuojant juos į materia­laus kūno fiziologinius arba smegenų mechanizmus. Todėl gyvas kūnas supaprastinamas iki fizinio daikto, kuriuo galiu disponuoti ir manipuliuoti lyg gamtos dėsniams paklūstančiu objektu. Gyvo kūno sudaiktinimas leidžia atsiriboti nuo jo subjektyvumo ir taikyti kiekybiniais išmatavimais grindžiamas metodologijas. Taip atsiranda kūnas, kaip medicinos objektas. Gyvas kūnas suprantamas lyg funkcionuojantis organizmas, tačiau lieka uždarytas savyje ir praranda ryšį su aplinka ir kitais kūnais. Panaikinant subjektiškumą kūnas su kitais kūnais ir su aplinka sąveikauja tik kaip paveikiamas objektas. Tad jei kūną suprasime vien kaip materialų daiktą, galėsime teigti, kad juo galime disponuoti ir būti jo savininkais taip, kaip esame savo automobilio, namo ar stalo savininkai. Jei žmogaus kūną suprasime ne tik kaip materialų daiktą, bet ir kaip intencionaliai veikiančią gyvybę, tada turėsime atsižvelgti, kokiais santykiais jis susijęs su aplinka ir kitais kūnais. Šiuo atveju svarbu, kad žmogiškas sub­jektyvumas (sąmonė) gali būti realizuojamas tik būdamas įkūnytas, o įkūnijimas reiškia objektyvavimą. Kitaip sakant, žmogui yra būdingas poreikis bei siekis save išreikšti ir atskleisti intersubjektyviame pasaulyje. Būti kūniškam reiškia neišvengiamai dalyvauti bendruomenėje. Būti kūniškam reiškia būti kitiems, su kitais ir dėl kitų.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas pasakyta, galiu klausti: vis dėlto aš esu kūnas ar aš turiu kūną? Tai klausimas, dėl kurio filosofai nemažai diskutavo. Mano požiūriu, tiksliau būtų sakyti, kad ne aš turiu kūną, bet aš esu kūnas. Šokdamas ne judinu turimą kūną, bet pats atlieku intencionaliai tikslingus ir prie aplinkos priderintus įkūnytus judesius, esu tas šokantis kūnas. Kūno turėjimas sugestijuoja šeimininko ir savininko požiūrį į gyvą kūną, o sakydamas, kad aš esu kūnas, akcentuoju kūniškumą kaip būtiną žmogaus asmens visumos dalį. Asmuo neįmanomas be santykio su savimi, kitais asmenimis ir aplinka. Todėl kūniškumas turėtų būti suprantamas ne kaip materialus korpusas, kai vienas kūnas yra aiškiai atskirtas nuo kitų kūnų erdviškai apibrėžtomis ribomis, bet kaip tarpkūniškumas. Būti tarpkūniškai reiškia priklausyti gyvajai kūniško pasaulio sistemai, kai vieni kūnai yra susaistyti su kitais kūnais ir gyvuoja kaip pratęsiantys vieni kitus. Manasis kūnas yra gamtos kūnų tęsinys. Nereiktų užmiršti, kad aš ne tik valdau kūną kaip jo savininkas, bet ir paklūstu kūnui kaip jo vergas. Gyvūniški kūno poreikiai, troškimai ir instinktai motyvuoja mane ir primena apie save pačiais netikėčiausiais momentais. Kai ryte prabundu su, nepaisant mano valios, sukietėjusiu pimpalu arba pagaunu save geidulingai žvelgiantį į erotiniu gyvybingumu pulsuojantį moters kūną, susimąstau: ar tai mano troškimai, ar manyje prabundančio žvėries? Kažką panašaus, matyt, jaučia ir mano katė, kuri, žvelgdama pro langą į nepasiekiamus balandžius, staiga tampa medžiotoja ir ima skleisti ypatingus garsus.

Kūnas nepriklauso tik man ir ta prasme, kad jį gaunu iš kitų. Mano tėvas ir motina, o per juos ir jų tėvai ir motinos taip pat yra manyje kaip mano kūniškumo dalis. Kita vertus, jaučiu, kaip mano kūnas pratęsiamas su mylima moterimi pradėtų vaikų ir jų vaikų gyvenime (tėvystės arba motinystės jausmai taip pat pagrįsti instinktais). Gyvą kūną suprantant lyg išraiškingą santykį ir terpę, jis negali būti traktuojamas kaip savyje uždarytas daiktas. Virusai, kurių buveine tampa mūsų kūnai, sklinda nepaisydami individualių kūnų ribų. Tai, kad kūnas negali būti individo nuosavybė, parodo ir nėštumo patirtis. Nėštumo nutraukimas negali būti atliekamas bet kaip ir bet kada. Jis yra draudžiamas arba griežtai reglamentuojamas. Nėštumas dar kartą patvirtina, kad kūnas yra terpė, kuria dalinamės su kitais. Tad nėštumas nėra išimtinis ar būdingas tik moterims. Galima sakyti, kiekvienas žmogus savyje nešasi kitą.