Evgenios Levin nuotrauka

 

Netoliese liepsnojant karui svarstyti apie utopijas atrodo kvaila. Verčiau apie distopijas. Juk jos, panašu, virsta ne tik literatūros, bet apskritai tikrovės interpretavimo žanru. Kaip mąstyti apie racionalų pasaulio sutvarkymą, kaip regėti šviesią perspektyvą, kai čia pat priimami neracionalūs sprendimai? Net jei priėmėjams ir atrodė, kad jie racionalūs, tikrovė, pasirodo, rėmėsi kitomis prielaidomis.

Klasikinių moderniųjų utopijų kūrėjai manė, jog žmonės iš esmės yra protingi, linkę bendradarbiauti ir dėl bendro gėrio atsisakyti bent dalies savosios naudos. Laikui bėgant ėmė aiškėti: taip kažin ar yra. Pora pasaulinių karų – ir utopijos įgavo prastą šlovę. O viskas, kas XX a. dėjosi pasaulyje, veikiau vertė mąstyti niūriai. Pats pasaulis atrodė distopiškas.

O vis dėlto tuodu klausimus – ar pasaulis išties baisi vieta ir ar jis turi galimybių pagerėti – verta atskirti. Nors intuityviai atrodo, jog teisingas atsakymas į juos abu – neigiamas. O štai Lietuvoje menkai išpopuliarėjęs Harvardo psichologas Stevenas Pinkeris mano kitaip. Jo tvirtinimu, pasaulis neatšaukiamai eina vis geryn. Kad ir kaip keistai skambėtų, S. Pinkerio surankioti skaičiai rodo: galimybė mirti smurtine mirtimi šiandien mažesnė nei, tarkime, prieš gerą šimtmetį. Ir išties eidami į kavinę manome, kad grįšime iš jos gyvi. Tiesą sakant, galimybės negrįžti net nesvarstome. O štai nūnai išpopuliarėjęs barokinis LDK bajoras, keliaudamas į smuklę, veikiausiai tuo įsitikinęs nebuvo. Tuomet gana populiarūs girti „šokiai su kardais“, neretai pasibaigdavę pakasynomis, šiandien yra išnykęs žanras. Tad gal S. Pinkeris teisus? Antra vertus, kažin, ar per laiką, praėjusį nuo tos akimirkos, kai rašau šį tekstą (kovo pradžia), iki tos, kai skaitote (tarkime, kovo pabaiga), mūsų geografinių platumų gyventojai priartėjo bent prie dalinės taikos, ką jau kalbėti apie amžinąją.

Žodžiu, kaip sakydavo vienas, tuomet dar jaunas lietuvių filosofas, gerai nebebus, gerai jau buvo. Štai ir visos prielaidos distopijoms. Tačiau jos išpopuliarėjo ne pastarosiomis savaitėmis. Kodėl? Nes utopijos piešdavo vien nerea­lų pasaulio vaizdą?

Bet negi jūs tikrai manote, kad utopijomis kas nors tikėjo? Pažodžiui. Kad Thomas More’as išties galvojo egzistuojant salą Indijos vandenyne, apie kurią rašė? Ar kad ap­skritai kas nors rimtai manė, jog galimas idealiai veikiantis teisingas pasaulis, nesvarbu, ar pagrįstas planuota lygybe, ar susiformavęs nusistovėjus harmoningiems rinkos santykiams? Aš abejoju. Ne tokia utopijų paskirtis. Viena vertus, modernios utopijos paprasčiausiai persakė senas žmogiškas svajones apie laimingą pabaigą, rojų po šia saule, galų gale Pažadėtąją žemę racionalia Modernybės pasaulio kalba. Jos „moksliškai“ skelbė geresnio gyvenimo viltį. Antra vertus, jos pliekė dabarties netobulumus – godumą, kvailybę, tradicijas ir t. t.

Distopijos, tiesą sakant, abiejų šių funkcijų neturi. Tad tenka pripažinti: distopijos – ekologinės, technologinės, socialinės, politinės – iš esmės atlieka tik terapinę funkciją. Juk pasiskaičius ar pasižiūrėjus ekrane, kokia baisi ateitis gali ištikti, taip malonu grįžti į dabartį, kur viskas ramu, jauku ir saugu. Ir, pripažinkime, nuoširdžiai netikime, kad tai galėtų pasikeisti. Tačiau kaip ir visi adrenalino lygį kilstelintys malonumai, distopijos – geros prekės. Baimė, kaip dar XX a. viduryje rašė vokiečių filosofas Hansas Jonas, yra neblogai parduodama. Ypač kai ji ganėtinai saugi ir tikinčių jos realumu esama tiek pat, kiek ir tikinčių utopijomis.

Bet kai pasaulis tampa išties distopiškas, kai netoliese prasideda karas, badas ar maras, vaizduotė anaiptol ne visiems ima piešti pasaulio pabaigos vizijas. Kaipgi taip? Juk būtent jas turėtų vizualizuoti distopijos pagrįstumą išpažįstantieji. Betgi ne, tarsi klausydamiesi pasakos didžiuma mūsų manome, kad šviesa, tiesa ir gėris galiausiai nugalės...

Pasakos paguodžia ir suorientuoja didžiajame pasaulio paveiksle, moko, kas yra gėris ir blogis, kokių išbandymų gėris turi patirti, kad galiausiai įveiktų galvažudžius burtininkus ir piktąsias raganas. Ir jis visada laimi. (Nesvarbu, kad gyvenime taip ne visad nutinka, vaikus mokome būtent to.) Ankstyvosios Modernybės utopijos perkėlė priešus į kasdienybę, vietoje fantastinių būtybių jos grūmėsi su individualiomis ir visuomeninėmis ydomis. O ką šiandien turėtume įveikti, kad gyventume geriau?

Gal visgi problema ne utopijos, ne geresnės ateities vizijos, bet faktas, kad nemokame ar net nebandome kalbėti apie jas suprantama kalba?