Dalius Jonkus. Knyga, kaip neįmanoma kelionė

 Dalius Jonkus. Knyga, kaip neįmanoma  kelionė

 

Sėdėdamas savo bute ir žvelgdamas pro langą į ištuštėjusias gatves kaip niekad pasiilgstu kelionių. Kelionės man – ne tik atsipalaidavimas nuo rutinos, kasdienybės, bet ir būdas iš naujo atrasti save. Ką daryti, kai pandemija ir imuniteto paieškos užtrunka ir nežinia, kiek dar reikės būti priverstinai atsiskyrus. Prisiminiau vaikystės knygas, kurios tuo metu (tai buvo vėlyvasis sovietmetis) tapo neįmanomų kelionių pakaitalu. Tokias knygas kaip „Fregatų kapitonai“ (Nikolajus Čiukovskis) ar „Kur pučia musonai“ (Arturas Lielajis) skaičiau kaip nuotykinius kelionių aprašymus, leidžiančius ir man pačiam atverti naujus pasaulius.

Dabar užsidarius namie mano lektūra kiek kitokia, tačiau skaitydamas Mathiaso Énard’o romanus vėl išgyvenau šią kelionių aistrą. Apie romaną „Kompasas“ (vertė Violeta Tauragienė, „Baltos lankos“), už kurį autorius apdovanotas Goncourt’ų pemija, jau esu rašęs. Dabar, besiruošdamas pokalbiui su rašytoju (įvykusiam per literatūrinį festivalį „Vilniaus lapai“), vieną po kito perskaičiau dar 4 jo romanus ir pradėjau 5-ąjį. Mathiasas prisipažino, kad svarbiausia paskata jam buvo knygų skaitymas. Vaikystėje skaitė nemažai literatūros apie keliones. Rašydamas tarsi nori pratęsti pokalbį su perskaitytomis knygomis. Daugumoje rašytojo romanų ir pasakojama apie keliones.

Romanas „Papasakok jiems apie mūšius, karalius ir dramblius“ („Parle-leur de batailles, de rois et d’éléphants“, 2010) – tai istorija apie Michelangelo kelionę į Konstantinopolį. Italų renesanso dailininkas, skulptorius, architektas, poetas, inžinierius esą sultono Bajazeto buvo pakviestas suprojektuoti tiltą Osmanų imperijos sostinėje. Ši kelionė galėjusi įvykti 1506-ųjų gegužę, kai menininkas, susipykęs su popiežiumi Juliumi II, nutraukė darbą Romoje, kur popiežiui kūrė sarkofagą. Knygoje netgi pateikiami dokumentai, liudijantys, kad tokia kelionė galėjo įvykti. Čia Mathiasas, kaip ir daugelyje kitų romanų, jungia dokumentuotus faktus ir vaizduote grįstą pasakojimą. Rašytojas siekia parodyti, kaip kelionė į Stambulą pakeičią menininką susidūrus su Rytų kultūros kitoniškumu. Šiame mieste patirtos scenos, spalvos, formos, charakteriai esą atsispindi daugelyje žinomiausių Michelangelo darbų. Netgi Šv. Petro bazilikos kupolo projektas yra inspiruotas Šv. Sofijos soboro, kuris paverstas mečete.

Kitame nedideliame romane ironišku pavadinimu „Alkoholis ir nostalgija“ („L’alcool et la nostalgie“, 2011) rašytojas pasakoja apie kelionę į Rusiją. Pavadinimas paimtas iš vienos Čechovo novelės, kurioje sakoma, kad teiginys apie ypatingą rusišką sielą yra pramanas, ši siela yra tik alkoholis ir nostalgija. Kelionės traukiniu transsibiro magistrale vaizdai susipina su pasakojimu apie pagrindinių herojų meilės trikampį.

Romane „Zona“ („Zone“, 2008), kuris dažnai kritikų lyginamas su „Kompasu“, aprašoma kelionė traukiniu iš Milano į Romą. Pagrindinis veikėjas – karo už Kroatijos nepriklausomybę veteranas, vėliau tapęs Prancūzijos žvalgybos agentu. Šis romanas – vienas nesibaigiantis sakinys, 500 puslapių pirmu asmeniu pasakojamos herojaus galvoje besirutuliojančios istorijos. 500 kilometrų traukiniu – tai 500 puslapių minčių srauto. Iš pradžių buvo sunku skaityti dėl tarpusavyje susipinančių istorijų gausos. Tik perskaitęs trečdalį knygos pajutau, kad įvyko sintezė, ir visos istorijos susilydė į vieną. Istorija šokinėja iš vienos vietos į kitą, tačiau jas visas jungia mįslingas „Zonos“ pavadinimas. Pirmiausia – tai geo­grafinė vietovė, kurią sąlyginai būtų galima vadinti Viduržemio jūros civilizacija. Tai Venecija, Dubrovnikas, Splitas, Salonikai, Stambulas, Beirutas, Aleksandrija, Tandžeras. Kiekvienas miestas su savo herojais ir savomis istorijomis. Tačiau zona yra ir dvasinė teritorija arba uždraustos atminties teritorija. Šias istorijas jungia temos, kurias daugelis norėtų užmiršti ir ištrinti iš atminties. Tai tam tikras saviapgaulės arba nešvarios sąžinės fenomenas, kurį išgyvena kiekvienas žmogus ir kiekviena tauta. Koloboravimas su nacistais, Holokaustas, kroatų ustašių ir Jugoslavijos karo žiaurybių tema, Ispanijos respublikos kovotojai, kurių po pralaimėjimo frankistams nenorėjo įsileisti didžiosios Europos šalys, armėnų genocidas, prancūzų karas Alžyre, kai buvę pasipriešinimo dalyviai patys tapdavo uoliais kankintojais, palestiniečių beviltiškas bandymas susigrąžinti izraeliečių okupuotas teritorijas ir kitos nepatogios temos, kurių daugelis norėtų išvengti.

„Vagių gatvėje“ („Rue des voleurs“, 2012) – pasirodęs vertimas (V. Tauragienė, „Baltos lankos“) leis ja pasivaikščioti ir lietuvių skaitytojams – pasakojama apie jauną marokietį, svajojantį keliauti į Europą ir galų gale per didelius vargus ten atsiduriantį. Tai romanas apie ribų peržengimą, sienų įveikimą. Man jis pasirodė įdomus kaip bandymas į Europą pažiūrėti iš Kito, Svetimo perspektyvos. Pirmiausia, romano pagrindinis veikėjas Lakdaras gyvena idealizuotos Europos svajonėmis, kurias inspiruoja perskaitytos knygos. Vėliau, patekęs į Europą, jis susiduria su žiauria nelegalių migrantų realybe. Knygoje siekiama atskleisti jauno marokiečio požiūrį į pasaulį, apmąstomos arabų pavasario aplinkybės, susidūrimas su religiniu radikalizmu. Skaitydamas šią knygą persiimi šiuo požiūriu ir imi jam simpatizuoti. Taip rašytojas skatina įveikti kultūrinius prietarus. Dar vienas visiems autoriaus romanams būdingas bruožas – tai intelektualinės nuorodos. Skaitydamas nuolatos turėjau naršyti internete ir ieškoti detalesnės informacijos apie paminėtus man nežinomus arba mažai girdėtus rašytojus ir poetus. Kaip antai: klasikinės arabų poezijos pasididžiavimas Abu Navas, Al Andaluzo poetas Ibn Zaidunas, persų poetas Saadi, Irano rašytojas Sadeghas Hedayatas, žymiausias šiuolaikinis Maroko rašytojas Mohamedas Choukri, kurį į anglų kalbą vertė Paulas Bowlesas, prancūzų modernistas Blaise’as Cendrarsas, iš Aleksandrijos kilęs graikų rašytojas Stratis Cirkas, erotinę, feministinę poeziją rašęs sirų poetas Nizaras Qabbani ir daugelis kitų. Skaitytojas turi galimybę ne tik patirti kelionės nuotykį kartu su herojais, bet ir praplėsti savo literatūrinį pasaulį.

Naujausiame romane „Metinis duobkasių brolijos pobūvis“ („El Banquet anual de la Confraria d’Enterramorts“, 2020) autorius grįžta į Europą, į gimtąją Prancūziją, tačiau apie paprastus kaimo žmones pasakoja pasitelkdamas antropologinę distanciją. Romano herojus yra antropologas, tyrinėjantis Prancūzijos kaimą šiuolaikinės antropologijos požiūriu. Veikėjas gyvena tarp kaimo žmonių ir aprašo stebėjimus dienoraštyje. Romane kaip pavyzdys dažnai minimi iš Krokuvos kilusio antropologijos klasiko Bronisławo Malinowskio dienoraščiai. Skaitydamas knygą pamaniau, kad pagrindinė visų M. Énard’o romanų tema yra ne Rytų ir Vakarų santykis, bet antropologinis žmogaus pažinimas. Antropologijos, kaip šiandien ji suprantama, tikslas yra ne svetimų ar egzotiškų kultūrų pažinimas, bet savęs, kaip žmogaus, pažinimas. Tiesa, save reikia atrasti per kitus, būtina išmokti žiūrėti į save kitų akimis. Šią humanistinę tradiciją antropologijoje bandė rekonstruoti Claude’as Lévi-Straussas, teigęs, kad per kultūrų skirtumus turime išmokti pamatyti panašumus. Antropologija nėra primityvių, tolimų kraštų tautų pažinimas, kuris dažniausiai siejamas su kolonijiniais užkariavimais ir pavergimu. Antropologija operuoja tais pačiais tyrimo metodais: tiesioginiu stebėjimu, aprašymu ir palyginimu pritaikant ir savai kultūrai. Taip sava kultūra tampa tik viena iš kitų kultūrų. Ji praranda išskirtinį statusą. Antropologija išmoko įveikti etnocentrizmą ir leidžia pamatyti pasaulį kaip skirtingų kultūrų pliuralizmą. Antropologija parodo, kad kultūrų įvairovė įgyvendina žmogaus žmogiškumą skirtingais būdais.

Taigi reikėtų paminėti, kad antropologijos ištakos yra kelionių literatūra. Neatsitiktinai M. Énard’as romane „Vagių gatvė“ dažnai mini Tanžere gimusį viduramžių Maroko berberų keliautoją Ibn Batutą, kuris 29 kelionių metus aprašė keliose knygose. Kelionų patirtis liudija, kad neįmanoma sugrįžti ten pat. Pavykusi kelionė pakeičia keliautoją ir jo požiūrį į savo paties šalį.

 

Pokalbis su Mathiasu Énard’u ČIA

 

Draugai