Arūno Kulikausko nuotrauka

 

Kai rašiau straipsnį pavadinimu „Civilizacijų konfliktas“ („Literatūra ir menas“, Nr. 4, 2022-02-18), nemaniau, kad pavadinimas taps pranašiškas. Tiesa, tuo metu mąsčiau apie Lietuvos konfliktą su Kinija dėl Taivano, o pranešimai apie galimą Rusijos karą su Ukraina nors ir atrodė grėsmingai, juos vertinau kaip informacinio karo dalį. Kai Rusija pripažino Luhansko ir Donecko regionų nepriklausomybę, patikėjau, kad triukšmas tuo ir pasibaigs. Deja, klydau. Žvelgiant atgal akivaizdu, kad Rusijos vadovybė visus 8 metus po Krymo užgrobimo nuosek­liai ruošėsi karui. 2014 m. Rusijos kariuomenė nebuvo pasiųsta į Ukrainą vien dėl manymo, kad Rusijos ekonomika nepakankamai pasiruošusi atlaikyti sankcijas. Dabar karas pradėtas, nes atsirado įsitikinimas, kad sukaupta pakankama karinė galia ir reikiamas finansinis rezervas sankcijų atveju. Vis dėlto niekas netikėjo, jog pradėtas karas sukels tokį pasipiktinimą ir bus ne tik įvestos ekonominės sankcijos, bet ir suteikta visokeriopa parama Ukrainai. Kol kas nežinia, kiek sankcijos bus veiksmingos. Galbūt Rusijos režimas galės egzistuoti atskirai nuo laisvojo pasaulio. Tačiau tapo aišku – pasaulis pasikeitė iš esmės. Ukrainiečių karių ir civilių pasiaukojimas ir drąsa ginant tėvynę pakeitė nuostatas ir europiečius sugrąžino prie esminių vertybių. Tokios krizinės ar net ribinės situacijos akivaizdžiai parodo, kas yra kas. Net ir tie, kurie dar neseniai aukštino autoritarinę Putino valdžią, yra priversti pritilti. Kita vertus, pasipiktinimo chore pasigirsta balsų, raginančių uždrausti visa, kas rusiška. Nemanau, jog tai išmintinga. Reikia apriboti institucinį bendradarbiavimą, bet asmeniniai kontaktai su Rusijos žmonėmis, kurie nepritaria agresijai Ukrainoje, turi išlikti. Juo labiau neturi būti jokio žmonių vertinimo pagal tautybę ar kalbą. Neužmirškim, kad didelė dalis ukrainiečių yra rusakalbiai, taip pat kovojantys su okupantais. Skirtumas ne tautybė, bet mentalitetas ir laisvės, kaip vertybės, pripažinimas.

Čekų filosofas Janas Patočka rašė, kad XX a. yra karo amžius. Plėtodami šią mintį galime teigti, kad karo amžius nesibaigė. Galvojome, kad atsiribojome nuo tos epochos, tačiau ji mus vėl pasiveja. Neįmanoma ramiai gyventi, kai mušami, žudomi ar įkalinami kaimynai. Per 30 metų, gyvendami be karo, užsimiršome. Per tuos metus niekad nejaučiau tokios įtampos, pykčio ir užuojautos kaip dabar. Kasdieniai rūpesčiai atsitraukia į antrą planą. Reikia susikaupti, kad išlaikytum blaivų protą. Nebelieka vietos filosofinėms spekuliacijoms apie realybę ar tikrovę. Realybė nėra abst­rakcijos, tai konkretus gyvybės ar mirties klausimas. Vėl prisimenu įkvepiančią Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio kalbą Europarlamente: „Aš neskaitau iš popieriaus, nes popierinis etapas mūsų šalies gyvenime baigėsi. Dabar turime stoti į akistatą su realybe – mes susiduriame su žmonių žudymu, realiu gyvenimu. Aš tikiu, kad šiandien atiduodame savo gyvybes už vertybes, teises, laisvę, už norą būti lygūs su jumis.“ Prezidentas kvietė europarlamentarus įrodyti savo europietiškumą. Tai kvietimas prisiminti primirštas universalias vertybes ir solidarumą. Ar europiečių prisirišimas prie ekonominės gerovės netrukdo pamatyti tų vertybių, dėl kurių tikrai verta kovoti?

Ukrainiečių kova primena, ką patys išgyvenome. Bebaimiškumo ir pasiruošimo aukotis dėl kitų būseną. Neatsitiktinai jų kova lyginama su Termopilų mūšiu, kai 480 m. pr. Kr. nedidelis spartiečių karių būrys sustabdė milžinišką persų armiją. Svarbiausia ne karių skaičius, bet vertybinė motyvacija. Kova už laisvę suteikia žmogaus gyvenimui ir mirčiai prasmę. O užkariautojai yra nemotyvuoti, nes kariauja tik tam, kad patenkintų savo caro ambicijas. Deja, dauguma žmonių Rusijoje arba pritaria karui, arba bijodami represijų yra pasyvūs. 20 metų agresyvios propagandos padarė savo juodą darbą. Dauguma rusų netiki, kad gali ką nors savo šalyje pakeisti.

Remiantis gamtos mokslais grįstu natūralistiniu požiūriu į pasaulį, laisvė neegzistuoja. Pasaulį valdo viską nulemiantis determinizmas. Pasaulį ir žmogų valdo objektyvūs dėsniai, kurių sąmoningi subjekto veiksmai pakeisti negali. Neuromokslų atstovų teigimu, žmogus apskritai laisvai pasirinkti negali, nes smegenys, kaip gamtinės materijos dalis, priima sprendimus anksčiau, nei asmuo apsisprendžia. Dar kitos teorijos teigia, jog laisvė neegzistuoja todėl, kad viską lemia priklausomybė socialinei ir ekonominei klasei arba biologinei rasei. Tačiau šiandien matome, kad tokio pobūdžio teorijos neveikia. Ukrainiečiai demonstruoja, kaip galima būti laisviems nepaisant jokių aplinkybių. Jie juk galėjo sudėti ginklus. Niekas net nesitikėjo, kad galima pasipriešinti skaičiumi ir technika pranašesniam priešui. Pasirodo, vertybinė motyvacija daug galingesnė nei ekonominės, techninės aplinkybės, gamtiniai instinktai ar neurocheminės reakcijos. Laisvė galima tik ten, kur yra sąmoningai tikslus pasirenkantis subjektas, o inertiškai įsakymus vykdanti masė – tik manipuliacijų objektas.