Lengva kalbėti apie demokratines idėjas, kol nesusiduriame su jų taikymo praktika. Galima teoriškai pagrįsti daugelį svarbių koncepcijų, tačiau jos dažnai neišlaiko gyvenimo testo. „Ką žmonės galvoja apie karą, visiškai nesvarbu, toliau kalbėjo teisėjas. Karas niekada nesibaigia.“ Citata iš Cormaco McCarthy romano „Kraujo meridianas“ (vertė Vidas Morkūnas) nemoralaus realizmo pjūklu pjauna idealistinio pasaulio medį. Kas gali išsaugoti žmogaus svajonėmis apie demokratinį pasaulį pagrįstą tikėjimą pragmatizmo valdomoje tikrovėje? 

 

Vilmanto Raupelio / LRT nuotr.

 

Demokratijos erozijos temai nesitraukiant nei Lietuvoje, nei juo labiau pasaulyje, grįžtame prie diskusijos dėl priemonių, kurios padėtų tą demokratiją išsaugoti. Jeigu demokratiškai išrinktų politikų noras apeliuoti į „paprastą“ žmogų pasireiškia maksimaliai redukuotų tokio žmogaus norų sąrašo paskelbimu ir tariamu įgyvendinimu, tai apie sudėtingesnius, nepopuliarius, ilgalaikius žingsnius neturėtume kalbėti. Dejones „noriu didesnės pensijos“ ir „kodėl tiek mažai uždirbu“ kiek smagiau spręsti pasitelkiant biudžeto skirstymo kontrolę, o ne svarstant, kaip sustiprinti švietimą ar kaip pavysime Europos sveikatos rodiklius. Taip ir atsitrenkiame į „paprastų“ žmonių „paprastus“ poreikius. 

Belgų kultūros istorikas Davidas Van Reybrouckas jau prieš dešimtmetį konstatavo „demokratijos nuovargio“ būseną, kuri ypač spinduliuoja geopolitinių įtampų fone. Ieškodami išeičių Tomas Ginsburgas ir Azizas Z. Huqas knygoje „Kaip išsaugoti konstitucinę demokratiją“ siūlo judėjimo kryptis. Jie mini vis labiau įsitvirtinančius piliečių demokratijos pavyzdžius, kai priimant sprendimus įtraukiami neišrinkti, bet turintys tiesioginį interesą, supratimą ir tikram gyvenimui atstovaujantys žmonės. 950 atsitiktinai atrinktų Islandijos gyventojų 2010 m. dalyvavo Nacionaliniame forume, kuris prisidėjo rengiant naują Konstituciją. Nors galų gale procesas baigėsi projekto atmetimu, jis įtraukė daugybę Islandijos gyventojų, kurie domėjosi valstybės valdymo klausimais, formavo supratimą apie šalies ateitį.

Piliečių asamblėjos forma gali būti vienas iš būdų, kaip įtraukti žmones iš visų regionų, išgirsti alternatyvias nuomones, stiprinti kiekvieno atsakomybės jausmą. Kalbėdamas apie JAV demokratijos sėkmę, XIX a. prancūzų istorikas ir diplomatas Alexis de Tocqueville’is knygoje „Demokratija Amerikoje“ pabrėžė, kad bendruomeniškumas ir piliečių įsitraukimas į asociacijas yra vienas iš esminių amerikiečių demokratijos sėkmės raktų. Jis rašė, kad JAV valdymas pagrįstas daugybe rinkimų, kai renkama daug valstybės mastu lemiamos įtakos nedarančių pareigūnų. Kol Lietuvoje neapsisprendžiame, kaip balsuoti dėl keturių politinių pozicijų, amerikiečiai, be kita ko, dar balsuoja dėl mokyklos tarybos narių ar apygardos prokurorų. Dviejų šimtų metų senumo pamokos iki šiol aktualios.

Turime priimti labai rimtą sąlygą: norint kokybiškos nuomonės iš įvairių visuomenės grupių, negalima kelti klausimų, kas patinka, ko noriu, ką mėgstu. Taip iškyla moderuojamo sprendimų priėmimo proceso galimybė, nesumenkinanti problemų iki emocinio lygmens banalybių. Pavyzdžiui, Vilniaus piliečių asamblėja, išbandyta miesto savivaldybės, kai 2025 m. buvo sprendžiami miesto judumo klausimai. Rekomendacijos yra, bet ar bus atsižvelgta, išgirsta, užmegztas dialogas? 

Vis dėlto susiduriu su sunkiausiu klausimu – ar tikrai posakiais „subalansuoti interesus“, „rasti pusiausvyrą“ ir kitais gražiais žodžiais siekiama dialogo? Imkime kad ir nuomonių neva neatliepiančio visuomeninio transliuotojo pavyzdį. Pradėkime nuo to, kad tariamas nuomonių įvairovės neužtikrinimas nėra pagrįstas jokiu išsamesniu tyrimu, tik pačiu „vertingiausiu moksliniu tyrimu“ teisėkūros procese – įsivaizdavimu ir manymu. Visuomeninis transliuotojas iš tiesų turi megzti dialogą, tai jį įpareigoja Konstitucija: visuomeninio transliuotojo misijos dalis yra stiprinti konstituciškai vertingus socialinius ryšius, pilietiškumą ir atvirą, teisingą, darnią pilietinę visuomenę, padėti visuomenei suvokti save kaip valstybinę bendruomenę. Net darant prielaidą, kad kurios nors konstitucinės misijos dalies organizacija atlikti nesugeba (nors šito pagrįsti negaliu), kaip tokiai misijai įgyvendinti padės redakcinių funkcijų perdavimas visuomeninio transliuotojo tarybai ar lengvesnis vadovo atleidimas?

Jeigu kam nors iš tiesų rūpi užtikrinti visuomeninio transliuotojo ir visuomenės dialogą, tai prie valdymo organų įkurta konkrečius tikslus ir profesionalius moderatorius turinti piliečių asamblėja būtų pažangus žingsnis visos Europos erdvėje. Tokia iniciatyva iš tiesų reikštų bandymą ieškoti dialogo, būtino stiprinant bendruomenes, kuriant atsparesnę visuomenę.

Kol dialogas dar nėra institucionalizuotas ir stipriausiai pasireiškia protesto forma (kalbant apie 2025 m. pabaigoje vykusius judėjimus, dialogu pavadinti tai būtų sunku), demokratijos atsparumą užtikrina teismai. Visgi tokio atsparumo geriau netestuoti per teismus, nes jie yra paskutinis bastionas.