Jūratė Visockaitė. Tostas už Vasario 16-ąją!

 

Lietuva metų pradžioje pasiklydusi tarp gedulo ir vilties. Tarp Sausio 13-osios, Vasario 16-osios, Kovo 11-osios.

Nepatogu tai ištarti, bet vis dėlto... Vaikai jau užaugo iki brandos, jau savo vaikus gimdo, ir tie, ir anie klausia, esu tikra, ateity dar daugiau klaus (arba nutylės), kas čia ką atkūrė ir perkūrė? Iš pradžių valstybę, paskui nepriklausomybę? O dar paskui laisvę?

Ak, ne, mūsų valstybė ir daug anksčiau buvo. O už laisvę kovojo visada ir visomis kitomis darbo dienomis.

Matematikoje irgi yra poezijos. Tai žino visi, kas mokykloje gerai mokėsi matematikos ir logikos. Tačiau nūdienė katalikiškoji (kaip gaila, kad protestantams Radviloms nepavyko) ir konservatoriškoji Lietuva nėra racionali, ji išaugo didingo žirgo su raiteliu šešėlyje. Dainuojančioje revoliucijoje. Su mūsų dievinamo – minorinio – himno žodžiais: Laužo šviesa naktyje / Guodžia gaivina mane / Nerimas stingsta veide / Kas ten toli tamsoje...

Didingus paminklus jau mėginam pabumbinti – kad saulės per daug neužstotų. O tos trys iš eilės dienos metų pradžioje – ak, žinoma, tokios skirtingos ir tokios panašios! – mums nekelia jokių abejonių. Nors ne, jau imama mykti, kad nedera štai tą žuvusiųjų už laisvę dieną pernelyg daug gedėti: „Švęskime laisvę! Bėkime „Gyvybės ir mirties keliu“...“

 

Žilvino Jagėlos piešinys
Žilvino Jagėlos piešinys

 

Jeigu protas atsigręžtų į klasiką, į senovės Romą, tai išgirstume nemarų šūkį: „Duonos ir žaidimų!“ Tiksliau jis iššifruojamas: „Nemokamo maisto ir nemokamų žaidimų!“ O dar tiksliau – remkite valdžią! Jinai tikrai duos švenčių, koncertų, balionų ir laužų net ant Gedimino prospekto grindinio, stipendijų, premijų ir apdovanojimų. Užtat paskui, jau darbo dienomis, galės nebeduoti.

Man regisi, linksmiausiai, masiškiausiai nūnai švenčiama Kovo 11-oji. O Vasario 16-oji emocionaliai ir moraliai yra tik trečioje vietoje, na, sportiniais terminais tariant, ant to bronzinio laiptelio... O kodėl? (Įdomu, kiek finansų ir išmonės skiriama vienos ir kitos šventės renginiams? Akivaizdu, valdžia labiau puoselėja SAU artimesnę šventę.) Atkuriamojo Seimo didvyriai (ir didmoterės), tie mūsų kiškiai drąsuoliai signatarai, dar sveiki ir gyvi, o ir mes, liaudis, ačiū Dievui, dar laikomės ir atsimename. Ir mes ten buvome. Ir 1990-ųjų, ir 1991-ųjų dienomis.

Malonu juk, kai mano Nepriklausomybės išvakarėse, kaip sakau, „per tą mitingą prie Adomo Mickevičiaus“, gimęs kūdikis dabar tvirtina: „Žinai, mama, aš irgi prisimenu, kaip kažkas atidundėjo iš Kalvarijų / Dzeržinskio gatvės...“ Ir vis dėlto.

Kažkodėl po 1863–1864 m. sukilėlių laidotuvių 2019 m. lapkričio 22 d., po mistinio Gedimino kalno atsivėrimo atmintis ėmė kitaip dėliotis. Atsirado natūralus noras iš naujo susiskaičiuoti, pasverti, suvokti, kaipgi buvo lipdomas ir daužomas tas karaliaus Mindaugo puodas, apdainuotas Justino Marcinkevičiaus, kiek mes, šiandieniai, esame vertesni nei buvusieji, nei būsimieji mes. Ogi nė kiek.

Valstybinės šventės yra svarbios ir vertos valstybininkų apmąstymų ir veiksmų. Politikai neturi laiko, užsiėmę šios dienos reikalais, anuose laikuose užsispaudę istorikai netiki, kad gali ką nors pakeisti, tai gal filosofai ir poetai galėtų padiskutuoti? Gal ir šioje vietoje mums trūksta žydinčios vienybės? Bastilijos paėmimo dienos – nacionalinio rango ir nacijos vienybės šventės?

Aš už tautą vienijančią Vasario 16-ąją! Į kurią subėgtų ir Sausio 13-oji, ir Kovo 11-oji.

Draugai