Vilmanto Raupelio / LRT nuotr.

 

Išvydęs prekės išmuitinimo procedūros grožį Sigitas Parulskis knygoje „Patys gražiausi sapnai apie kelią“ prisipažįsta norėjęs, kad muitinės tarpininkai „skęstančiomis valtimis plauktų per vandenis, knibždančius krokodilų, kad juos keptų ant laužo kaip ankstyvuosius krikščionis“. Matome neapykantos motyvą, jis nukreiptas į socialinę grupę. Bet kažin kodėl niekam nešauna mintis bausti.

Saviraiškos ribojimai nuolat kritikuojami kaip nepagrįsti, nulemti neaiškių teisės aktų, ideologiškai motyvuoti. Šių diskusijų epicentras – daug ką baisingai erzinanti „neapykantos kalbos“ sąvoka. Didelė dalis kritikos keliauja teisininkams, kurie nesugeba nei normaliai parašyti, kas ta neapykantos kalba, nei tinkamai pritaikyti teisės aktų.

Politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius žurnale „Naujasis Židinys-Aidai“ (2025, Nr. 1) kelia rimtus klausimus. Jis rašo: „Jei ketinama bausti už neapykantos kurstymą, tai būtina kuo tiksliau apibūdinti draudžiamų išsireiškimų ir veiksmų ribas. Jos neturėtų būti neaiškios, kad būtų labai sunku, gal neįmanoma susitarti, kas kursto neapykantą, arba tokios talpios, kad apimtų ir tai, ko neketinama sankcionuoti.“

Išties, teisė turi būti tiksli – tokia jos esmė. Per teisinį reguliavimą visuomenėje siekiame stabilumo, užtikrintumo, lūkesčių išpildymo. Bet gyvenimas sudėtingesnis nei formalioji logika. Terminai, iki kada reikia sumokėti mokesčius, diskusijos nereikalauja, o štai išmatų pylimas ant šventojo atvaizdo jau sukelia galvos skausmą. (Beje, apie mokesčių terminus – reikia sumokėti iki nurodytos dienos ar imtinai?)

Teisės neapibrėžtumas slypi jos prigimtyje. Herbertas Lionelis Adolphus Hartas, vienas iškiliausių XX a. teisės teoretikų, įkvėptas Vienos rato filosofo Friedricho Waismanno, yra pabrėžęs būtinybę atskirti lengvas bylas nuo sunkių. Jis rėmėsi tuo, kad tiek kalboje, tiek teisėje vartojami žodžiai turi konkrečią (tikslią) ir neapibrėžtumo sritis. Būtent pastaroji mums kelia keblumų: kuo ši sritis platesnė, tuo labiau reikia niuansuoto požiūrio ir įsigilinimo.

Todėl neapibrėžtumą įžiūrime beveik visose kiek abstraktesnėse teisės kategorijose. Saviraiškos laisvė irgi nėra aiški – ją apibrėžia kontekstas, forma, tikslai. Saviraiška gali būti meninė, politinė, religinė, komercinė. Azartinių lošimų reklama taip pat yra saviraiškos forma. Ar neleisime jos riboti taip pat, kaip saugome politinę kalbą? O kas yra privatus gyvenimas? Ar mano privatus gyvenimas pažeistas, jei esu atleidžiamas iš darbo? Tai priklauso nuo to, kokį privatų gyvenimą įtvirtinantį dokumentą taikysime ir kokiu pagrindu būsiu atleistas iš darbo.

Šiame neapibrėžtume yra ne tik problemų, bet ir galimybių. Sąvokų neapibrėžtumas leidžia teisei prisitaikyti prie gyvenimo. Didžiausi neapykantos kalbos kritikai turbūt nesidžiaugtų XX a. vidurio saviraiškos laisvės apibrėžimais šiandienos skaitmeninių technologijų kontekste.

Tad ką daryti su neapykantos kalbos neapibrėžtumu? Žiūrėti į konkrečių ją sudarančių draudžiamų veiksmų apibrėžimus ir jų taikymo praktiką. Neapykantos nusikaltimai, tarp kurių yra ir neapykantos kalba, yra tokie veiksmai, kuriuos vienija neapykantos tam tikrai grupei motyvas. Įprastai jie būna susiję su fiziniu poveikiu (smurtu), su žodiniu poveikiu („Šetone prašau duok man leidimą daužys tokiem galvas į sienas“ – netaisyta citata iš Europos Žmogaus Teisių Teismo 2020 m. sausio 14 d. sprendimo byloje „Beizaras ir Levickas prieš Lietuvą“) ar su kitų asmenų kvietimu neapkęsti.

Valstybės pačios nusistato konkrečias draudžiamas veikas, o teisės taikytojai analizuoja tiek įvykį, tiek kontekstą. Viešas kalbėjimas apie Lietuvos partizanus prieš prasidedant Rusijos agresijai 2022 m. ir po jos skamba skirtingai. Beje, Strasbūro teismas nenurodinėja, kaip spręsti bylas Lietuvoje. Neapykantos kalbos atvejais valstybės institucijoms svarbu tinkamai reaguoti į grėsmes, o ne nubausti.

Todėl sudėtingose, vertybinį aspektą apimančiose diskusijose ypač svarbus visapusiškas ir išsamus teisės taikytojų požiūris. Teisė nėra savaime įvykstantis reiškinys, jai reikia protingų taikytojų. Būtent tokie taikytojai gali padėti išvengti kvailų, nepateisinamų saviraiškos laisvės ribojimų, kurie lemia savicenzūrą. Mums būtinas ne tiek neapykantos kalbos apibrėžimas, kiek nepriklausomi sprendimus priimantys profesionalai ir aiškios skirtingų situacijų sprendimo gairės.