Mano protas turi slaptą stalčių. Į jį patenka keisčiausi kultūriniai klodai – ne iki galo suprasti filmai, eilėraščiai, knygos, man ne visai aiškios idėjos. Šio stalčiaus turinys atlieka budėtojo vaidmenį ir tampa parengtimi kažkam, kas dar iškils. Pavargęs protas jau nebesistebi aštriais politikų pareiškimais ir moralės standartais. Stebėdamas su dirbtinio intelekto pagalba sugeneruotus paveiksliukus, kur JAV prezidentas vaizduojamas tai popiežiumi, tai pačiu Jėzumi, protas lengvai šypteli. 

 

Dovilės Dagienės nuotr.

 

Nepaisant šio nuovargio ir abejingumo, kartais suklaksi slaptasis stalčius, į kurio turinį atsiremiu, kai vidinis pasaulis praranda kompasą. Psichika iš jo ištraukia, pavyzdžiui, Paolo Sorrentino filme „Malonė“ išgirstą frazę. „Malonė slypi abejonės grožyje“, – kartoju sau liudydama gyvenimo keistenybes. Šį sakinį įsidėmėjau ne iškart, tik po pokalbio apie filmą su artimu žmogumi, kuriam būtent ji pasirodė viso filmo ašis. Jame Italijos prezidentas bando apsispręsti eutanazijos įtvirtinimo, malonės kaliniams suteikimo ir panašiais moraliniais klausimais. Lėtais ir kontrastingais vaizdais filme braižomos ne tik etinės dilemos, bet ir žmogiškumo kontūrai. Malonės paliestas ir savo ribotumą pripažįstantis žmogus kartais neišvengiamai klysta, nežino ir abejoja. Pati abejonė čia pristatoma ir kaip svarbus įgūdis, leidžiantis susiorientuoti gyvenimo dviprasmybėse, ir kaip egzistenciją lydinti malonė. 

Taigi slaptasis proto stalčius atveriamas kiekvieną kartą patiriant, kad pasaulis neatitinka kažkurios visuotinės teorijos, dėsnio ar nuostatos. Jame rausiuosi prireikus integruoti sudėtingesnius gyvenimo reiškinius, pavyzdžiui, ar galiu kvestionuoti savo valstybės institucijų legitimumą, nedemokratinę retoriką pasitelkusius sąjungininkus, kiek galiu jais pasitikėti?

Susidūrusi su pasaulio ar savo vidiniu nesaugumu, stalčiuje randu raidos psichologo Eriko Eriksono mintį, kad visiškas saugumas žmogui būtų nesveikas. Per didelis saugumas juk suformuotų naivią asmenybę. Taigi žmogaus raidai svarbi pusiausvyra tarp priešybių: saugumo ir nesaugumo, tikrumo ir abejonės. Nepaisant gerai žinomų tiesų apie saugų prieraišumą, būtinybę rūpintis gynyba nuo išorės grėsmių ar išvengti karo, egzistuoja ir tam tikras paradoksas. Juk pačiam žmogaus (tautos, valstybės?) išlikimui būtinas ne tik saugumo, bet ir nesaugumo patyrimas, o žmogaus išlikimui žmogumi labai sveika (ir, ko gero, būtina) praktikuoti abejonę. 

Kiekvienas iš mūsų kasdien abejojame. Suabejojame, ar spėsime paruošti vakarienę, atvykti į susitikimą, įlipti į traukinį. Abejojame, ar išsikvėpęs, skaudinantis santykis mums dar gali pasiūlyti ką nors naudingo. Abejojame, ar kitam žmogui galime saugiai atsiverti, ar mūsų nepaliks, ar apskritai kitam esame svarbūs. Kartais suabejojame ir savo darbo pridėtine verte. Juk viskas jau seniai sukurta, nuveikta, parašyta. Abejojame ir savo kaip žmogaus verte (juk jau dabar pasaulyje žmonių yra daugiau nei gali atlaikyti Žemės resursai). Suabejojame, ar gili emocinė širdgėla nepasibaigs fiziškai sustojusia širdimi, ar rytoj vėl atsibusime. „People die from broken hearts“, – sako mano terapeutė, lyg patvirtinama, kad kartais verta suabejoti ir savo pačių gyvenimo tėkme. 

Abejodami savo sprendimais mes trypčiojame tarpduryje ir prieangyje laukdami atsakymo arba momento, kada bus aišku, ką pasirinkti. O kas, jeigu nebus? Kas, jeigu bet kuris pasirinkimas turės neigiamų pasekmių? Kaip gyventi su netobulais sprendimais, kai net nežinome, ką ir dėl ko pasirinkome? Galų gale kaip gyventi šalia žmonių, jų grupių ir lyderių, kurie postuluoja, kad žino geriausius ir neginčijamus sprendimus ir juos (kartais prisidengdami melagienomis) iškomunikuoja net nemirktelėdami?

Gilesniuose kloduose suabejojame, ar išdrįsime, suspėsime savo artimiesiems pasakyti viską, ką norėjome. Taip pat – kaip jie tokią informaciją priims, ypač jei tai nebus gyvenimo ir mirties situacija. Kas, jeigu egzistencinis momentas įvyks visai neegzistenciniu metu, pavyzdžiui, siuvant sagas į marškinius arba žiūrint televizorių? O juk greičiausiai būtent taip kam nors nutiks. Dar įdomiau, kaip šis momentas paveiks mus, ar jį atpažinsime kaip tokį, kurį paskui guldysime į savo slaptuosius stalčius, o gal nurysime gumulą, nes gaminant valgį bus nepatogu pravirkti? Juk viduje svarbu turėti pakankamai pasitikėjimo, saugumo, kad būtų galima gyventi, ir pakankamai nesaugumo bei abejonės, kad būtų galima įvertinti pavojų ir įveikti krizes. Taip pat reikia pakankamai drąsos priimti abejonės, netikrumo ir nesaugumo malonę.