Donatas Petrošius. Apie informacinio karo aukas ir visokias prastovas

 

Deja, esu lietuviškos raštijos patriotas. Maža to – užsispyręs. Kasdien skiriu laiko lietuviškosios žiniasklai­dos skaitymams ir permanymams. Prieš gerus 10 metų draugai rašytojai, kai prasitariau, kad nuosekliai skaitinėju lietuviškuosius internetinius dienraščius, tiesiai šviesiai paklausė, ar aš trenktas, jei, mokėdamas užsienio kalbų, kasdien kapstausi po lietuviškąją žurnalosferą mėgindamas sužinoti, kas darosi pasaulyje? Bet jei skaitysi tik svetimkalbius šaltinius, nesuprasi, kodėl aplink tave tiek daug lietuviakalbių – portalų skaitytojų ir televizorių žiūrėtojų – metodiškai kraustosi iš proto.

Prieš porą dešimtmečių išgaravo iliuzija, kad galime turėti aiškiai politiškai angažuotą kairiąją ir dešiniąją žiniasklaidą. Pernai, po „Lietuvos žinių“ uždarymo, užgeso viltys, kad galime turėti netabloidinį, nebulvarinį popierinį dienraštį ir jo internetinį variantą. Tiesa, egzistuoja „Verslo žinios“, bet – ir dėl kainodaros, ir dėl į šalis per daug nenukrypstančios tematikos – šis leidinys ribotam skaičiui vartotojų – panašiai kaip ir spauda, skirta apsisprendusiems kitų pakraipų profesionalams: sodininkams, statybininkams, kryžiažodžių sprendėjams ir pan. Yra „lrt.lt“, bet visuomenininkai kol kas susitelkę į TV bei radiją, skaitytinos informacijos portalas vis dar kuklios apimties, lieka viltis, kad kada nors imsis plėstis ir rasis ambicijų taikytis į lyderius. Kai kas baksnos į „bernardinai.lt“ arba į kitų daugiau ar mažiau kokybiškų nišinių žiniasklaidos priemonių pusę, bet sekuliarioje ir pervargusioje visuomenėje – nors verskis per galvą – žiniasklaidos institutas su religiniu, etiniu ar estetiniu pamušalu netaps visuotinai skaitomas. Panašiai kaip ir kultūrinė spauda, kurios užprenumeruoti regionų bibliotekoms ir mokykloms per 30 metų nevaliojo nė viena valdžia, plevens siauro žynių ir keistuolių luomo ratelyje. Jei skelbi profesionalias naujienas apie gėrį ir grožį, susitaikyk: beveik niekas nepasiges, kai tu išnyksi. Buvo kadaise palyginti neblogas – ir itin reikalingas – pedagogams skirtas savaitraštis „Dialogas“. Buvo ir nebėra. Nei gelbėti kas bandė, nei pasigenda.

Kol karantinas nesibaigė, tol nesuprasi, kokio platumo ir kokio gilumo krizė telkšo tėvynės laukuose ir skveruose. Sklinda kalbos, kad gali nelikti daugelio barų, kavinių, restoranų. Knygynų. Kalbos apie praradimus garsėja, o apie smulkaus ir vidutinio verslo gelbėjimą – kol kas tik puse lūpų. Gal ir gelbės, jei vyriausieji finansistai spės paskolinti eurų mūsų visų labui.

Tikrai gelbės žiniasklaidą. Jie pirmieji suskubo oficialiai pasiprašyti pagalbos, operatyviai ministerijų kabinetuose radosi planas. Valdantieji supranta: prieš rinkimus alkani žiniasklaidos organai – nieko gero. Skaitau BNS pranešimo antraštę „Vyriausybė skubiai perka integruotos komunikacijos ir viešųjų ryšių paslaugas“ („lrt.lt“, 2020 04 10) ir spėlioju, ar po „integruotos komunikacijos“ burtažodžiais slypi kokių stebuklingų magijų, ar čia šiaip eilinis postfilologinis akių dūmimas? Straipsnyje žadama plačiais mostais per žiniasklaidą paskleisti naudingų žinių bei pasergėjimų – pradedant kvietimu likti namie per Velykas. Vis dėlto integruotoji komunikacija mūsuose kol kas nelabai veikia – vien prie Kauno prieigų policininkai per šventes apgręžė keliolika tūkstančių automobilių. Niekas nesuskaičiuos, kiek prasmuko.

Ne pirmas kartas, kai valdiškos institucijos perka per viešųjų ryšių kontoras tam tikras paslaugas, kurios su ar be „užs. nr.“ žymens atsiduria popierinėje ir virtualiojoje žiniasklaidoje. Į visus valdiškus pasigyrimus bei ES projektų viešinimus skaitytojai reaguoja kaip į brukalus. Lengvi pinigai žiniasklaidai ir viešųjų ryšių optimistams, bet negi užsakovai ir vykdytojai tiki, kad spamindami gali pasiekti skaitytojų širdis ir protus?

Valstybinė brukalų industrija gyvuoja nuo neatmenamų laikų. Žinau iš užkulisinių derybų: ne kartą kultūrininkų atstovai valdiškuose kabinetuose yra siūlę sumesti visus valstybinio viešinimo, rėmimo milijonus į vieną fondą ir, sukūrus aiškias taisykles, skaidriai dalinti visai žiniasklaidai. Kad būtų visiems matyti, kiek dešimčių milijonų kasmet išleidžiama skleidžiant gerąsias naujienas Lietuvai, kam koks pyrago gabalas atitenka. Kokią dalį konkrečios žiniasklaidos priemonės apyvartoje sudaro valstybiniai užsakymai. Galbūt tada paaiškėtų, kad ne tik LRT yra išlaikoma mokesčių mokėtojų lėšomis, bet ir dar keletas tuzinų masinio informavimo priemonių. Kad ne tik kultūrinė spauda yra nuolatinė kaulytoja ir pasipinigautoja. Ne tik mes, maitinami iš atskiro, skurdaus SRTRF, esam išlaikytiniai. Čia šiaip nesavalaikis pamintijimas, nes nėra prielaidų, kad ši valdžia ir dar kadencijos pabaigoje rastų politinės valios sutvarkyti šitą gyvatyną.

Gelbėti žiniasklaidą, kuri yra ir demokratijos sergėtoja, ir visuomenės švietėja, kilnus reikalas. Pažvelkime, koks turinys šiokiadieniais bei švenčių dienomis tūno už fasadinio kilnumo ir visokių progresyvių intencijų? Tarkim, 2-osios Velykų dienos vakarą (2020 04 13), keletą valandų centrinėje pozicijoje „delfi.lt“ kabo straipsnis „Su du vaikus nužudžiusia motina ne kartą bendravusi žurnalistė: man kirbėjo daug abejonių“. Atsivertus straipsnį sužinai, kad viena tokia žurnaliste prisistatanti asaba parašė knygą apie rezonansinį nusikaltimą, kurio paklodės, nors ir per pastaruosius keliolika metų geltonojoje spaudoje suskalbtos iki skylių, vis dėlto sumestos krūvon į knygą dar gali sugeneruoti tam tikrą finansinę išraišką. Žiniasklaidos gelbėjimo grimasos – už mokesčių mokėtojų pinigus bus gelbėjama ir tokia, anot prezidento Vytauto Landsbergio, lavastiena. Užuojauta Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkui Dainiui Radzevičiui, kuris turi guosti organizacijos narius, kai dalykai viešai įvardijami tikraisiais vardais. Užuojauta mums visiems.

Esama projektų iš ciklo „demaskuok priešišką propagandą“, kur mokoma atpažinti melagienas, kuriomis kėsinamasi palaužti piliečių pasitikėjimą valstybe, demokratija, Vakarais, savimi. Informacinis karas – dalykas rimtas. Nuo melagienų antplūdžio neapsiginsi užsibarikadavęs per karantiną. Net jei turi joms imunitetą, jos tave nuolat nuo­dija. Net jei tavęs nuodai nebeveikia, tau tenka susidurti su bendrapiliečiais, kurie šiaip neblogi, netgi priskiria save prie Lietuvos patriotų, bet jei iškyla vertybinė dilema rinktis tarp Kremliaus trolio ir Landsbergio, toks kažką myks apie aukštąsias vertybes, apie asmenines nuoskaudas ir išdėstys (jam pačiam) įtikinamą teoriją, kad koks nors nuosaikus Kremliaus trubadūras (dar jei su Lietuvišku pasu, t. y. tautinis) yra daug geriau nei Landsbergis. Nesvarbu, kuris Landsbergis.

Jei tokių asmenų pažįstat, jokiu būdu nesakykit jiems, kad jie yra informacinio karo aukos. Nieko nebesakykit, neeikvokit laiko nei nervų. Jei pasiduodi įkristi į kreivų veidrodžių karalystę, vadinasi, pats tapai informacinio karo auka.

Mūsų vidinis informacinis karas gerokai niūresnis už ateinančius iš išorės feikus. Jei esi prijungtas tik prie įtakingųjų lietuviškosios žiniasklaidos šaltinių, greit ims atrodyti: pasaulyje svarbiausia yra kriminalai, apkalbos, glamūras, buhalterija. Mūsų stambiojoje rašytinėje žiniasklaidoje kalbėti apie idėjas iš mados išėjo dar Platono laikais.

Reikia vėl gelbėti žiniasklaidą. Apmaudu, jei liūto dalis pagalbos atiteks savininkams, akcininkams ir visiems, kas atsakingi, kad žurnalistika tapo konvejerine veikla, kad vyrauja susmulkėjimas, niekdarystės, atsainumas.

Lietuviškąją žiniasklaidą reikia pradėti gelbėti nuo pradmenų. Atkurti VU žurnalistikos studijas. Socialiniame tinkle užmačiau besikalbančius du VU profesorius: vienas stebisi, kad žurnalistikos studentams vietoj 5 ar 6 literatūros kursų paliktas 1. Net jei šie duomenys nepatikimi, vis vien ten kažkas smarkiai papuvę, studijuojantieji neįgyja humanitarinio išsilavinimo, tai rodo bendras viešosios raštijos lygis.

2006–2007 m. dirbau viename tokiame savaitraštyje, kur trejetas kolegų, beje, jie – išties šviesios asmenybės, buvo aukštesniųjų VU žurnalistikos kursų studentai. Be galo stebino, kad tarpusavy savo alma mater pašiepdami vadindavo mokykla. Paaiškino man – žemas lygis, nuobodu. Buvau ką tik baigęs VPU literatūrologijos magistrantūrą, su nuoboduliu ar abejonėmis dėl lygio nebuvau susidūręs. Įsivaizduodavau, kad VU turėtų būti taip pat gerai (ar net geriau – tai sunkiai tikėtina, nes dalis dėstytojų – bend­ri), tik daug prestižiškiau. Ir studentai motyvuotesni.

Ar įmanoma po visų aukštojo mokslo reformų parengti tiek klasikinio humanitarinio išsilavinimo (be vadybų, komunikacijų ir kt. balasto) absolventų, kad išgelbėtų kasmet vis labiau tematiškai, kalbiškai nususinamą žiniasklaidą? Iš pradžių, kad rastųsi gebėjimas perteikti informaciją be semantinių avarijų, kad tekstas nenublanktų prieš trolių komentarus.

Kadaise kokiame nors svarbiame portale pamatęs antraštėje žioplą klaidą darydavau print-screeną. Ilgainiui klaidų antraštėse, tekstuose daugėjo – visi priprato. Vėliau (ypač sporto skiltyse) klaidos peršoko į pavardes, užsienio komandų pavadinimus. Galiausiai pasiektas toks lygis, kai nebestebina atbulai užrašyti rungtynių rezultatai. O ko iš tų naujųjų žurnalistikos asų norėt – juk viskas pasaulyje susideda iš menkų raidelių ir dar menkesnių skaičiukų.

Kad reikalai pajudėtų iš mirties taško, derėtų keisti požiūrio kampą. Žvelgti į žiniasklaidą ne kaip į verslo objektą, ne kaip į dirgiklį, generuojantį pelių maigymus, o kaip į švietimo instituciją.

Pagerės kažkada ir negreit. O kaip gyventi dabar su tuo, ką turime? Turime krizę, menkavertės rašliavos pandemiją. Geriausia būtų visus regioninius ir visa apimančius informacinio marmalo gamintojus uždaryti į karantiną. Ir mokėti už prastovas, kol persikvalifikuos į daržininkus, kvepalų uostytojus, autošaltkalvius. Galų gale – į kosmonautus.