Dovilės Dagienės nuotr.

 

Prireikus atnaujinti vairuotojo pažymėjimą, užsuku pas psichiatrę. Kaip paprastai psichiatrai kalba, kokie tiesūs jų klausimai: „Ar gerai miegate, kaip atsistatote, kuo domitės?“ „Skaitau knygas“, – atsakau. „O kokią literatūrą mėgstate?“ „Ai tokią nurautą, – sumurmu, o tada susizgrimbu: – Bet jūs turbūt jau ką nors man diagnozuojate?“ Psichiatrė juokiasi: „Nediagnozuoju, man pačiai įdomu.“ Kol rašo pažymą, šnekamės apie knygas.

Kalbant apie pomėgius, pavasarį įgijau naują – ėmiau domėtis siūlymais gimstamumui šalyje skatinti. Vienas ekonomistas pasiūlė išjungti internetą, tačiau praleido progą paminėti „motinystės bausmės“ (motherhood penalty) terminą, nors tai plačiai nagrinėjamas ekonomikos mokslo konstruktas. Aštuonių vaikų tėtis ir filosofijos profesorius Gediminas Karoblis plėtojo temą apie šokių, prisilietimų svarbą gydantis nuo chroniškos vienatvės ir siūlė įvairius gimstamumo skatinimo receptus (tarp jų – abitūros egzaminų panaikinimą), tačiau nė karto nepaminėjo (ir savo knygoje „Kam gimdyti?“ neaprašė) moterų teisių klausimo. Tiesa, pats prisipažino turėjęs daug laiko apmąstymams gimstamumo tema, kai Lietuvoje palikęs šeimą darbavosi Norvegijoje. Paminėti, kas tuo metu rūpinosi buitimi, namais ir aštuoniais vaikais, vėlgi nepasirodė svarbu.

Net keisčiausi siūlymai skatinti gimstamumą savotiškai žavūs. Juk visuomenė gauna signalą, kad ši problema svarbi. Jais užsimenama ir apie žmogiško kontakto svarbą. Kas galėtų paneigti, kad žmogiškas ryšys yra laimės, meilės ir gyvybės pagrindas? Tačiau kartu dauguma jų skamba absurdiškai. Nejaugi tai viskas, ką gali pasiūlyti vyriausybės nariai ir ekonomistai? Juk demografinei krizei spręsti reikia įrodymais grįstų sprendimų, gilios daugiasluoksnės analizės ir tiesaus kalbėjimo, akistatos su pačia tiesa. Žmonės pavargę, nenori, negali ir bijo arba tingi gimdyti daugiau, kai kurie neranda partnerio. Moterims baisu prarasti ir taip nelengvai pasiektą padėtį. Kodėl taip sunku tai pripažinti?

Vieną vakarą dėmesį patraukia filmukas su Tibeto vienuolio mokymu: „Norėdami pailsėti, turite „išjungti“ visas šešias jusles: užmerkti akis, užtildyti ausis, nuslopinti lytėjimą, uoslę, skonį ir suvokimą. Turite nuo visko atsiriboti, kad pailsėtumėte.“ „Ar gerai miegate, kaip atsistatote, kuo domitės?“ – vis prisimenu. Svarstau, kaip atsistato aštuonių, keturių ar dviejų vaikų mamos (ypač vienišos) ar įsitraukę tėčiai. Kaip reikalavimų kupiname pasaulyje pailsi jų psichika? Ar jie turi laiko literatūrai, įdomesnėms meno formoms? O gal keistumo, šiurpo elementų ir stimuliacijos jų gyvenime apstu, todėl dauguma pamiršta savo pomėgius? Bet kam tie pomėgiai ir kam internetas, kai svarbu, kad tauta neišnyktų? Kam ta psichinė sveikata? Na, nebent vairuotojo pažymėjimams pratęsti. Šių tikrai reikės, gal net D kategorijos, juk kažkuo turėsime vežioti tuos n vaikų.

„Svarstai apie trečią vaiką? – klausia iš Vakarų Europos atvykęs draugas. – Niekada neturėjau traukos didelei šeimai, tad man dviejų vaikų pakako.“ OK, lucky you, pagalvoju, bet nepasakau, kad mes nykstame ir valdžia organizuos šokius tam, kad daugiau gimdytume. Mes jam atrodome normali ir daug pasiekusi šalis. Tik jis čia negyvena. Nebando išvykimo krepšiuose sutalpinti išgyvenimo esencijos, galvoti, kaip apsaugoti tuos n vaikų ir apginti šalį. Kai jam užsimenu, kad čia kartais įskrenda dronai ir turime žinoti, kur artimiausia slėptuvė, jis sako, kad jo šalyje apie tai galvoti nereikia. „Ne, ir neturėtum. Niekas neturėtų apie tokius dalykus galvoti“, – atsakau.

Bet mes turime apie tai galvoti. Taip pat valdžia mums sako, kad turime galvoti ir apie gimdymą. Apie daugiau gimdymų. Ne apie savo norus, jausmus, seksualines orientacijas, traumas, išteklius. Ne apie tai, kas dažniausiai lieka už demografinių grafikų ir filosofinių postringavimų: kas atsisakys karjeros, kas mažiau miegos, kas slaugys, skalbs, guos, vežios, pildys dokumentus, kas dirbs rūpesčio darbus ir už „tautos tęstinumą“ sumokės savo kūnu, laiku, psichika? Kaip išsimiega visuomenė, kuriai vis primenama, kad ji nyksta, bet nepasakoma, kaip saugiai gyventi gerą gyvenimą? Kuo domisi žmonės, kurių ateitis telpa tarp būsto paskolos, karo nuojautos, vaikų darželio eilės ir artimiausios slėptuvės? 

Skaitau tuos pasiūlymus ir jokio rūpesčio, jokios akistatos su tiesa ten nerandu. Skaitau ir stebiu, kaip auga mano smalsumas tam, kas iš tikrųjų šioje diskusijoje nutylima. Juk vaikai nėra atsakas į paniką. Jie gimsta ne iš moralinio spaudimo, o iš pasaulio, kuriame norisi pasilikti.