Donato Ališausko nuotr.

 

Kad per pastaruosius 100 metų vidutiniškai ištįsome 10 centimetrų, geriausiai matosi aplankius kokį memorialinį butą-muziejų. Nesvarbu, ar lietuvių rašytojų tarpukario Kaune, ar italų architektų Turine, – visada nustebina lovų trumpumas. Šiuolaikinės lovos – ne tik ilgesnės, bet ir gerokai platesnės, tačiau jos, turbūt, labiau demonstruoja ne mūsų pilvų, o piniginių storį.

Kad tįsta ir mūsų amžiaus samprata, galima užčiuopti knygose. Neseniai perskaičiau Eduardo Cinzo „Raudonojo arklio vasarą“. Literatūros klasikos kūrinys pirmąkart išleistas 1975 m., autoriui tada buvo 51 metai – jau beviltiškas senis! Riebiai rėžiu, nes knygoje vienas veikėjas irgi šventė pusamžio jubiliejų ir lygiai taip buvo pavaizduotas: jau nesidžiaugiantis susikrautais turtais, net meilužės nebeįdomios, o į gyvenimą žvelgiąs per diedišką perspektyvą. Kaip veikėjas jautėsi iš tikrųjų, nežinia, nes toks įspūdis susidaro tik iš pasakotojo apibūdinimo. O jubiliato dukrą – 28-erių plastikos chirurgę – kolegos vis traukia per dantį, esą jai seniai laikas atsidaryti savo kliniką, imtis sudėtingų operacijų, o ne vis praktikuotis patyrusio chirurgo šešėlyje. Panašiai, kaip užstrigę savo karjeroje, apibūdinami ir kiti jauni chirurgai. Nesu medicinos ekspertas (gal tikrai plastinė chirurgija – juokų darbas?), bet skaitant kilo antakis: juk normalu bent iki 30-ies mokytis, tobulintis, sudėtingas operacijas atlikti šalia labiau patyrusių kolegų.

Šiandien, praėjus pusamžiui nuo knygos pasirodymo, nesiverstų liežuvis penkiasdešimtmečių vadinti seniais. Taigi gyvenimas tik prasideda (šios ribos dar nesu pasiekęs, bet taip tvirtina ne vienas ją kirtęs), vaikai užauginti, karjera klostosi, smegenys subrendusios, įgyta patirtis leidžia nebesiblaškyti. O jei įtiki ilgaamžystės stebuklais, prieš akis lieka ne tik pusė gyvenimo, žadama dar antra tiek. Ilgos gyvenimo trukmės išpažinėjai, kurių knygų prileista ir Lietuvoje, teigia, kad šiandieninės technologijos, mokslo atradimai ir tinkama elgsena leistų mums, dabar gyvenantiems, išlikti sveikiems ir gyviems iki 150 metų.

Tikrovė atrodo kiek kitaip. Pasak statista.com, 2021 m. vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė Europoje buvo 77 m. Palyginimui – 2019 m., prieš kovidą, buvo pasiekta visų laikų aukščiausia 79,1 m. riba (1950 m., pradėjus fiksuoti šį rodiklį, ji buvo 62,8 m.). Itin sparčiai kreivė augo šeštą ir septintą dešimtmečiais, o vėliau sulėtėjo. Ji vis kyla, bet iki 150 metų dar toli. Pasak Valstybės duomenų agentūros, Lietuvoje 2021 m. vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė buvo 69,6 metų, moterų – 78,9 metų (2020 m. atitinkamai 70 ir 80 metų).

Statistika orientuojasi į faktus, o gyvenimas – į jausmus. Nuojauta kužda, kad nuo E. Cinzo laikų situacija pasikeitusi, – jaunystė plečia savo įtakos zoną ir šiandien seniais vadiname vyresnius nei penkiasdešimtmečiai. Idealiame pasaulyje pravardžiuotis visai nederėtų, bet, deja, kaip rašė amerikiečių rašytojas Cormacas McCarthy, šioje šalyje [vis dar] nėra vietos senukams.

„Ispanakalbis miuziklas „Emilija Perez“ yra apie transseksualų žmogų. Filmas, kurio veiksmas vyksta Meksikoje, – tai netikėtas heteroseksualaus, cislyčio, baltaodžio 72 metų prancūzų režisieriaus posūkis“, – „The Guardian“ straipsnyje apie Jacques’ą Audiard’ą rašo žurnalistas Steve’as Rose’as. Jis kritikuoja filmą ir režisieriaus pasirinkimus – ką prancūzas gali išmanyti apie Meksiką, juosta filmuota ne veiksmo vietoje, o paviljone Paryžiuje, vaidina daugiausia ne meksikiečiai, be to, „neteisingai“ pavaizduotas translytis asmuo. Net jei sakytume, kad „Emilija Perez“ nėra dokumentinis filmas, ir atmestume šiuos kaltinimus, juos galima suprasti: rečiau vaizduojamoms grupėms svarbu, kaip jos reprezentuojamos. Bet sunku suprasti, kodėl kritikuojant šį filmą (ne tik pateiktame pavyzdyje) vis minimas režisieriaus amžius. Tarsi automatiškai suteikiamas leidimas sakyti: taigi senis, aišku, kad nesigaudo. Nors už J. Audiard’ą kalba jo filmai: „Emilija Perez“ su visais savo trūkumais yra šiuolaikinio kino pavyzdys, 2021 m. sukurtas „Paryžius. 13-as rajonas“ jaunatviškai vaizdavo jaunų paryžiečių meilės trikampį, ką jau kalbėti apie ankstesnius filmus, kai ir pats režisierius buvo jaunesnis.

Panašių su amžizmu susijusių priekaištų, skirtų ne tik J. Audiard’ui, rastume daugybę. Lėtai keičiasi ne požiūris į vyresnius žmones, o slenkasi riba, ką laikome vyresniais. Lovos ne tik ilgėja, bet ir platėja, tačiau gyvenimo trukmės ilgėjimas kol kas dar nėra proporcingas amžiaus sampratos pločiui.