Dominykos Gurskaitės nuotr.

 

Meno simbolinė ir finansinė vertės visada patiekiamos kartu it koks vandens ir aliejaus kokteilis. Natūralu, kad išsiskiria ir šiomis vertėmis besidominčiųjų grupės. Ne kartą teko skaityti pranešimus apie investavimo į meną formas, dar daugiau jų išklausiau.

Žmonių, konsultuojančių meno kūrinių pirkimo klausimais, daugėja – kaip ir besidominčių, kur dėti nuvertėjančius savo pinigus. Štai meno kūrinių pardavimų platformos „Artsy“ surinktais duomenimis, 2023 m. investuojančiųjų į meną skaičius per metus išaugo 6-iais procentais. Net 38 procentai meno pirkėjų kūrinius įsigijo būtent investiciniais tikslais. O 2024 m., to paties tyrimo duomenimis, jau pusė jaunųjų kolekcionierių savo meno pirkinius įvardijo kaip finansines investicijas. Šis augimas stabilus – meno investuotojų segmentas tampa vis labiau matomas.

Investavimo į meną reiškinys iš esmės yra ypatingas. Iš graikų kalbos kilęs žodis „chrematistika“, reiškiantis gebėjimą kaupti pinigus, nusako ne estetines kapitalo savybes, o meną auginti turtą. Mūsų kapitalas gali būti tik didesnis arba mažesnis, o ne gražus ar pobaisis. Todėl meno prekių pirkimas ne dėl intereso mėgautis jų estetine verte, o dėl poreikio sukaupti daugiau lėšų tampa įrankiu dauginti pinigus. Jei pinigai būtų naudojami tik įsigyjant kūrinį ir juo mėgaujantis, jie netektų savo reikšmės auginant turtą, nes nustotų buvę kapitalu. Taigi, investuotojai visai neprivalo būti suinteresuoti menu kaip estetine vertybe, priešingai – geriau nė nebūtų, nes meno kaip estetinės vertybės vartojimas, jei kalbėsime apie kapitalo augimą, yra nenaudingas.

Jei meno investuotojas (prekybininkas) kūrinį įsigyja tikėdamasis jį parduoti brangiau, nepatyręs rinkos dalyvis (kuriam parduoti nepasiseka) apnuogina tiesą, kad menas viso labo tėra įrankis auginti turtą. Todėl kūrinius kaip karštas bulves svaidančius investuotojus meno galerijos stengiasi priverstinai „supančioti“ prašydamos pasirašyti kūrinių neperpardavimo sutartis. Taip bent iš dalies stengiamasi išlaikyti įvaizdį, kad galerijų parduodamos prekės turi vartojamąją vertę, kad kažkam tas menas iš tiesų rūpi. Tačiau pasaulinėje meno rinkoje tokias trejų ar net dešimties metų įsipareigojimo sutartis pirkėjai ir pardavėjai nesudėtingai apeina pilkojoje zonoje, nes meno prekių rinka nereguliuojama.

Šitaip meno rinka tampa uždara mainomosios vertės auginimo struktūra, niekuo nesiskiriančia nuo kriptovaliutų ir vertybinių popierių biržų. Joje kūriniai parduodami ir eksponuojami be menkiausios nuovokos, kuo iš tiesų meno prekių vartotojai mainosi tarpusavyje. Siekiant padidinti tokių mainų greitį ir sandorių kiekį, kuriasi skaitmeninio investavimo į šiuolaikinį meną platformos. Jų tikslas – sudaryti investuotojams sąlygas pasinaudoti meno ypatybe išlaikyti finansinę vertę didelės infliacijos laikotarpiais, kai neperkamas pats kūrinys, tik pasinaudojama galimybe jame „užkonservuoti“ dalį savo turto. Taip investicinis menas atskiriamas nuo vartojamo meno – tokio, į kurį iš tiesų malonu žiūrėti.

Dar įdomiau, kad toks suprekinimas kuria meno produkcijos krizę: meno prekės gaminamos iš anksto nusprendus, kad visų pirma jos bus finansinės vertės nešėjos. Menininkas jau žino, kad jo kūrinį pirks kaip finansinę investiciją, o ne kaip estetinę vertybę. Todėl menas kuriamas ne kaip estetinis objektas, skirtas žmogui paveikti, bet kaip prekė, kurios vienintelė vertė yra finansinė, taigi – kaip finansinis instrumentas. O meno vertinimas ir jo kritika tampa tokie primityvūs, kad užtenka palyginti kūrinių kainas.

Neskirti meno vertės ir jo kainos yra mažų mažiausiai ciniška. Net jei kūrinį vertinsime kaip racionalų turto vienetą, cirkuliuojantį meno rinkoje, o ne neįkainojamą estetinę, simbolinę vertybę, nepavaldžią rinkos dėsniams. Bet kuris pirkėjas, juo labiau investuotojas, žino, kad skaičiai tėra kintančios išraiškos, tačiau vertė (priežastis, dėl kurios tuos pinigus mokame) nėra tokia permaininga.

Taip formuojasi meno vertės paradoksas: kuo daugiau investuotojų, tuo daugiau ir „meno investicijų“, tačiau tuo mažiau vertingų meno kūrinių. Tokiu atveju galioja vienas patarimas, pritaikomas visose rinkose, – neinvestuoti į turto rūšis, kurių nesupranti, o suprasti meną galima tik jį vartojant. Parodų atidarymai, spektaklių premjeros ir muziejų savaitgaliai – štai tikrieji, esminiai meno biržos įvykiai, kurių nederėtų praleisti. Todėl atsakymas, kaip investuoti į meną, iš tiesų primityvus: pirma reikia išmokti jį vartoti kaip vertę.