Donato Ališausko nuotr.

 

Klaipėdos senamiestyje ant Mėsininkų gatvės pavadinimo lentelės pokštininkai nubraukė tašką nuo ė, o vietoj s užrašė n. Taip Mėsininkų gatvė bent ant vieno namo tapo Menininkų gatve. Šis linksmas pokštas gerai iliustruoja mūsų būseną: rūpi nebe pavalgyti, o ką nors sukurti, – gyvename gerai.

Gero gyvenimo ženklų daug: gatvėse betono plytelės keičiamos į granitą; kultūros įstaigų lankomumo statistika kasmet kyla (kiekybinis rodiklis), o mūsų menininkai vis labiau pastebimi užsienyje (tai miniu ne dėl nevisavertiškumo komplekso, o kaip daugmaž objektyvų kokybės įvertinimą); ekonomika vis praplaukia krizių uolas; net pradėjome pirmauti laimės indeksų apklausose; mūsų valstybė užtikrinčiausiai per šiuolaikinę istoriją yra pasirūpinusi savo saugumu (narystė NATO, oro policijos misija ir Vokietijos brigada, ekonominė integracija).

Prie kiekvieno šio džiaugsmo tuoj išgirstumėte po šimtą priežasčių, kodėl viskas blogai. Išties, viešojoje erdvėje dabar daug nerimo, ypač įsijungus komercinių kanalų žinias ar dirstelėjus į socialinius tinklus. Nelaikau savęs optimistu, bet pastaruoju metu jaučiuosi nejaukiai – atrodo, negalima net suabejoti, kad gal nėra viskas taip baisu: pasaulis niekada nebuvo stabilus, o mes gebame neblogai prisitaikyti. Gal šios mintys tėra naivumas? Kadangi apokaliptinių pranašysčių toli ieškoti nereikia, dairausi pozityvesnio nusiteikimo patvirtinimo.

Kol kas kaip svarbiausią 2025-ųjų istorinę knygą dešiniosios pakraipos anglakalbiai leidiniai (pavyzdžiui, „The Economist“) įvardija švedų istoriko Johano Norbergo pavasarį išleistą knygą „Peak Human“ („Žmonijos pakilimas“), kurioje aptariamos civilizacijų aukso amžių susiformavimo ir žlugimo pamokos. Autorius save vadina globalizacijos ir liberalizmo advokatu. Kita etiketė, kurią sau lipdo J. Norbergas, – optimistas ir progreso išpažinėjas.

Knygoje švedų istorikas aptaria septynis pakilimo laikotarpius: antikiniai Atėnai, senovės Roma, Abasidų dinastija, Songų dinastijos Kinija, Renesansas Italijoje, Nyderlandų Respublika XVII a. ir anglosfera. Į pastarąją sąvoką autorius sudeda anglosaksiškų šalių sėkmės istorijas nuo pramoninės revoliucijos ir Britanijos imperijos iki JAV iškilimo, nulėmusias liberalios demokratijos ir teisinės valstybės sampratas. 

Kiekvienas istoriko aptariamas aukso amžius atkartoja tą patį modelį. Susiformavus tinkamoms aplinkybėms valstybėje įsigali prekyba, per ją šalį pasiekia idėjos iš svetur, o prekiaudami žmonės pažįsta pasaulį, įgyja drąsos (ar įžūlumo) pasisavinti ir prisitaikyti kitų kraštų inovacijas. Taip susikuria atvirumu grįsta visuomenė, kurios pagrindinė vertybė yra žinios, suklesti mokslas ir kultūra.

Beveik kiekvienas J. Norbergo aptartas pakilimo laikotarpis vis dėlto baigėsi: susitarimu grįstus laisvės principus keičia sunkiasvorė kontrolė; atvirumo idėjas nugali autokratai, nenorintys taikstytis su juos ribojančiomis taisyklėmis; iškyla viena religija be tolerancijos kitatikiams; laisvą prekybą keičia protekcionizmas. Baigėsi kiekvienas aukso amžius, bet ne paskutinis, kuriame, pasak autoriaus, mes šiuo metu gyvename. Britų ir amerikiečių sukurta sistema dar veikia, nepaisant daugybės problemų, pažanga vyksta toliau. Dėl išsivysčiusių komunikacijų progreso laimėjimai pirmąkart istorijoje nėra apriboti geografiškai, šioje sistemoje gali dalyvauti visas pasaulis. Paskutinis aukso amžius tęsiasi maždaug 200 metų, o juk nieko nėra amžino. Nuosmukio ženklų pilna, dar kartą jų vardinti nereikia. Juos knygoje aptaria ir J. Norbergas, bet kartu suteikia vilties.

Karo istorikai teigia, kad tradiciškai šalys buriasi aplink tuo metu stipriausiai atrodančią valstybę. Žlugus Sovietų Sąjungai, hegemonijos sąvoka pradėta vartoti JAV statusui tarptautiniuose santykiuose apibūdinti. Jei hegemonas parklumpa, paprastai mažesnės valstybės puola jį vienu metu, jėgos struktūros persigrupuoja ir iškyla kitas hegemonas. Bet ši tradicinė sistema šiandien veikia kitaip. Iš trisdešimt turtingiausių pasaulio valstybių tik dvi – Kinija ir Rusija – yra ne JAV interesų zonoje. Įdomu tai, kad nė vienai jų nepavyksta aplink save suburti ištikimų sekėjų, o prie Amerikos šalys šliejasi kaip tik todėl, kad jos sukurta hegemonija nėra grįsta prievarta. Amerikai traukiantis iš lyderės pozicijos, tradicinis hegemonijos modelis keičiasi į kažką naujo – tinkliško, audekliško. Per daug dinamiška, kad būtų galima apibrėžti.

Aukso amžiai baigiasi, kai atvirumą keičia kontrolė, kai bijoma adaptuotis ir iš visų jėgų stengiamasi išsaugoti status quo. Pokyčių nuspėti neįmanoma, tačiau išlikdami atvirų širdžių ir protų galime juos išgyventi neprarasdami to, ką esame pasiekę ir sukūrę. Menininkų gatvių – kaip kūrybiškumo, laisvumo, plastiškumo simbolio – galėtų būti daugiau.