Viešojoje erdvėje banguoja atviravimo jūra, kartais išsiliejanti ir į kultūrinius krantus. Atrodo, kad literatūroje autofikcijos žanro vilnis atslūgsta, o teatre kūrybinės komandos patirtimi grįstų spektaklių banga užkilusi aukštai ir gal jau tuoj lūš. Į atvirumo vandenis neria ir muziejai. Jie, regis, į bangas šoka apsinuoginę, be maudymosi kostiumėlių.

 

Donato Ališausko nuotr.

 

Pernai gegužę Rytų Londone buvo atidarytas vieno didžiausių pasaulyje taikomosios dailės muziejų – Viktorijos ir Alberto muziejaus (V&A) – naujas padalinys. „V&A East Storehouse“ yra muziejaus kolekcijos saugykla, paversta visuomenei atvira ekspozicija. Įsikūręs buvusiame 2012 m. olimpinių žaidynių žiniasklaidos centro pastate, šis sandėlis užima daugiau nei 30 krepšinio aikštelių plotą ir saugo 250 tūkst. artefaktų bei 350 tūkst. knygų (palyginkime – pagrindiniuose muziejaus rūmuose Pietų Kensingtone nuolatinėje ekspozicijoje rodoma 60 tūkst. eksponatų, o visa V&A kolekcija sudaryta iš 2,8 mln. objektų). Didžioji salė per tris aukštus išsišakoja į siauresnius praėjimus tarp stelažų, kur galima pamatyti nuo mažutėlių monetos dydžio eksponatų iki čia pervežtų ištisų kambarių. Pavyzdžiui, 1937 m. JAV verslininko Edgaro Kaufmanno biurui architekto Franko Lloydo Wrighto sukurtą interjerą ar XV a. auksu dengtų medinių lubų kupolą iš Toledo rūmų Ispanijoje. Nors sukurtas įspūdis, neva esame sandėlyje, iš tiesų tai kuruota ekspozicija, kuri siekia atskleisti ne atskirų eksponatų vertę, o parodyti, kaip ir kodėl formuojama muziejaus kolekcija.

Teigiama, kad 70–90 proc. pasaulio muziejų kolekcijų laikomos saugyklose, o ne ekspozicijų salėse. 1976 m. Tarptautinė muziejų taryba kartu su UNESCO surengė konferenciją apie kolekcijų saugojimą, kuri tapo fondų vaidmens permąstymo pradžia. Tada užgimė daugelis šiandieninių praktikų, pavyzdžiui, artefaktų laikymas sausoje, švarioje, kontroliuojamos temperatūros aplinkoje arba siekis išplėsti muziejų visuomeninę misiją atveriant saugyklų turtus. Niujorko Metropolitano muziejus devintajame dešimtmetyje visuomenei atvėrė erdves, kuriose menotyrininkai atlieka kolekcijos tyrimus. 2009 m. minėtas V&A muziejus pagrindiniame pastate pertvarkė keramikos galerijas ir 26 tūkst. objektų sukrovė į stiklines lentynas.

Radikali atsivėrimo tendencijos išraiška duris atvėrė 2020-aisiais Amsterdame: Boijmanso Van Beuningeno muziejus pastatė dubens formos blizgantį pastatą „Depot“, kuris atlieka atviros saugyklos funkciją. Pernai atidarytas „V&A East Storehouse“ iš esmės yra „Depot“ brolis. Tačiau britai žengė dar vieną žingsnį – kiekvienas lankytojas iš saugyklos gali užsisakyti iki penkių objektų ir apžiūrėti juos iš arti, net paliesti. Tokia paslauga atminties institucijose paprastai prieinama tik akademikams ir tyrėjams, o V&A tokių apribojimų nebetaiko.

Lietuviai neatsilieka. Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje Vilniuje iki balandžio pabaigos vykstanti paroda „Pamatyk nematytą, nes jei nepamatysi, tai ir nebepamatysi“ (kuratoriai Živilė Intaitė, Julijus Balčikonis, Monika Gedrimaitė) akivaizdžiai įkvėpta muziejų saugyklų atvėrimo visuomenei tendencijos. Viršutiniame Naujojo arsenalo aukšte išrikiuoti stelažai, prikrauti baldų, keramikos, tekstilės ir dizaino pavyzdžių. Dalis jų pateikiama apsauginėse pakuotėse, tad lankytojai gali suprasti, kaip kūriniai laikomi saugyklose, kaip jie transportuojami. Skelbiama, kad muziejaus saugyklose sukaupta per 70 tūkst. eksponatų, o ekspozicijoje regime apie pusę kolekcijos. Nors apraše pridedama žvaigždutė: parodoje nepamatysite nieko iš beveik 50 tūkst. eksponatų, priklausančių archeologijos, numizmatikos ir odos rinkiniams.

Ką toks muziejų saugyklų atvėrimas atskleidžia? Kaip ir nudistų paplūdimyje – vieni raumeningesni, kiti laibesni. Britų ir lietuvių turimi resursai tiek lentynoms užpildyti, tiek istorijoms pristatyti skiriasi šviesmečiais, tad, regis, ir pasivaikščiojimų tarp stelažų dviejuose miestuose neįmanoma lyginti. Visgi tai, kas nepalyginama, yra skirtingos tos pačios monetos pusės. Mūsiškė paroda, nors ir valiūkišku, žodžių gausiu pavadinimu, atrodo santūriai, o viename pagrindinių britų muziejuje saugoma ne tik jų šalies, bet viso pasaulio istorija. Daugelis kitų kraštų artefaktų ten atsidūrė ne savo noru, o kaip kolonializmo palikimas, kadaise parsivežtas iš tolimiausių imperijos kampelių. 

Lietuvoje pastaraisiais metais vykstančios diskusijos apie muziejinių vertybių apsaugą karo atveju vis primena, kiek lietuviško paveldo išvežta svetur. Žvelgiant į kolonijų turtus ir mūsiškę, nors ir kūrybiškai surinktą, bet visgi kuklią kolekciją, sunku negalvoti, kiek mūsų vertybių guli saugyklose už Lietuvos ribų.